Propagandos technikos multfilme „Šaudykla”/„Тир“/ „Shooting range“; rež. V.Tarasovas

Nikitos Chruščiovo ir Leonido Brežnevo valdymo metai Sovietų Sąjungos kultūros ir švietimo darbuotojams buvo atlaidesni, nei Josifo Stalino. Nors ir negausiai, bet vis dėlto vyko kultūrinių mainų – SSRS net ir oficialiais kanalais pasiekdavo knygos iš JAV ir kitų kapitalistinių šalių, mokslininkai, kultūros darbuotojai vykdavo stažuočių į užsienio universitetus, kultūros bei meno įstaigas, menininkai – į koncertinius turus. Nors tokie mainai neretai pridengdavo žvalgybinius ir kontržvalgybinius veiksmus, jie vis dėlto atnešė ir pozityvių permainų: Jeilas Ričmondas, buvęs JAV diplomatas Sovietų Sąjungoje, savo memuaruose teigia, kad būtent kultūriniai mainai ilgainiui lėmė SSRS griūtį bei Šaltojo karo pabaigą[i]. Iš L. Brežnevo, kuris pats pergyveno J.Stalino didįjį 1938-ųjų valymą, tokių pačių represijų laukiama nebebuvo – menininkai jautėsi kiek laisviau naudoti anksčiau kompromituotas meninės išraiškos formas, pavyzdžiui, džiazo muziką. Vis dėlto parsivežtos idėjos privalėjo būti įvilktos į propagandinį rūbą ir parodytos kaip socialistinės visaliaudinės valstybės menininkų laimėjimai. Jei ne – pernelyg išsišokančios kultūrinės opozicijos laukė vidinis egzilis, psichiatrijos ligoninės, žlugusi karjera ar kitos „švelniosios“ represijos priemonės.

JAV XX a. šeštajame dešimtmetyje ėmus formuotis rašytojų prozininkų bei poetų srovei, kritikavusiai kapitalistinę santvarką iš vidaus, SSRS pusė ilgai nedelsė ir vertė tokias knygas į rusų ir kitas komunistinio bloko šalių kalbas. Pavyzdžiui, J. D. Salindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, pasakojančioje apie jaunojo Houldeno Kolfildo maištą prieš nusistovėjusias visuomenines normas, SSRS tapo bestseleriu. Viena vertus, tokie kūriniai įkvėpdavo „tyliąją opoziciją“ (ieškojusią labiau sofistikuotų išraiškos formų po numalšinto 1968 m. Prahos pavasario), kita vertus, jais buvo galima dangstytis demonstruojant savo lojalumą esamai santvarkai: galima buvo besti į išverstuosius kontrkultūrinius romanus pirštu ir sakyti stebinčiai auditorijai: „Žiūrėkite! Matote? Net patys amerikiečiai yra nepatenkinti savo kapitalistine valstybe, jie kenčia!“.  Taip JAV menininkų kapitalistinės santvarkos kritika pasitarnavo SSRS propagandiniam aparatui, siekusiam įtikinti komunistinių šalių bloko gyventojus jų politinės santvarkos pranašumu. Svarbus darbas propagandistui: palaikyti daugiau mažiau pastovų lojalumą esamai santvarkai.

Sunku pasakyti, ar 1979 m. pasirodžiusio propagandinio filmo „Šaudykla“ (angl. „Shooting range“, rus. „Tир“; multfilme naudojamos abi kalbos) kūrybinė komanda – rež. Vladimiras Tarasovas, kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas (beje, abu susiję su Lietuva, Vilniumi – čia mokėsi, kūrė, gyveno), scenarijaus autorius Viktoras Slavkinas – patys nuoširdžiai tikėjo šios politinės santvarkos pranašumu ar tik „atidirbo“ už galimybę patiems nekliudomai domėtis svečių šalių kultūriniais judėjimais. Vis dėlto būtent šių menininkų tarpkultūrinės patirtys leido jiems sukurti profesionalų, stiprų propagandinį filmą, vertingą ir menine, ir didaktine prasmėmis.

I dalis

http://www.youtube.com/watch?v=upHdYC6qWJo

„Šaudyklos“ režisierius V.Tarasovas buvo J.D.Salindžerio kultinio romano „Rugiuose prie bedugnės“ gerbėjas (kaip teigiama DVD pavidalu išleistos filmų rinktinės „Animuota sovietinė propaganda“ sudarytojų, filmo pagrindinis herojus – jaunas ieškantis savo vietos gyvenime vyras – būtent ir yra romano pagrindinio veikėjo Houldeno Kolfildo prototipas), taip pat – amerikietiškų komiksų stilistikos praktikuotojas, kartu su V.Ganelinu – improvizacinio džiazo atlikėjas, V.Ganelino dėka per įvairius festivalius plitusio Baltijos šalyse, perkusionistas. Scenarijaus autoriaus V. Slavkino kūryba irgi atspindi laikmečio dvigubų standartų dvasią: multfilmo istorijoje naudojamas šeimos, ciniško kapitalisto apgyvendintos šaudykloje, motyvas pirmiausia atsirado 1966 m. jo parašytoje absurdo pjesėje „Netinkamas butas“ (rus. „Плохая квартира“). Tik tuomet pjesė, kurios žanrą įkvėpė absurdo literatūros ir teatro pradininkai – Samuelis Beketas, Daniilas Charmsas – buvo skirta kritikuoti ne dehumanizuojantį amerikietišką kapitalizmą, o sovietinę realybę – pjesėje šeima į šaudyklą patenka dėl gyvenamojo ploto krizės, kuomet tariama gerovės sistema nesugeba vykdyti savo įsipareigojimo aprūpinti žmones tinkamais gyventi butais[ii]. Ši V. Slavkino pjesė buvo spausdinta, vaidinta lėlių teatre, tačiau dramos teatro sceną pasiekė tik praėjus gerokai laiko po SSRS žlugimo, 1997-aisiais.

Metai, kuomet pasirodė V. Tarasovo režisuota „Šaudykla“ Šaltojo karo fronte buvo įtempti – tarp L. Brežnevo ir Džimio Karterio, tuomečio JAV prezidento, įvyko keletas diplomatinių incidentų. 1979-aisiais Sovietų Sąjunga įsitraukė į karą Afganistane, kur priešininkus rėmė JAV. Be to, pasaulio žiniasklaidoje skambėjo vadinamoji Šaltojo karo Romeo ir Džiuljetos istorija – Maskvos didžiojo teatro baleto žvaigždė Aleksandras Ganelinas turo Niujorke metu paspruko ir pasiprašė JAV politinio prieglobsčio; atsikeršydama SSRS pusė atskyrė A. Ganeliną nuo jo žmonos, taip pat tuo metu JAV gastroliavusios baleto šokėjos Liudmilos Vlasovos. Prigrasinusi susidorojimu su Rusijoje gyvenusia jos šeima, KGB privertė baleto šokėją „savo noru“ atsisakyti galimybės pasilikti kartu su vyru JAV ir parskraidino atgal į Maskvą. Elitinio Maskvos didžiojo teatro žvaigždė A. Ganelinas, kurio vardas, pasiekimai, nuopelnai naudoti SSRS prestižo kėlimui Vakaruose, buvo didžiulė SSRS propagandinio karo priešininkų fronte, nesėkmė.[iii]

Nors oficialioji SSRS žiniasklaida stengėsi nedaugžodžiauti apie šią istoriją, žinias iš Vakarų aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo galima gauti ir kitais būdais – per radiją, transliavusį iš demokratinių šalių, per „samizdatus“, leistus opozicinio judėjimo pačioje Rusijoje. Bėgančių iš SSRS menininkų, mokslininkų, kitų kultūros darbuotojų būta daugiau – ir garsesnių SSRS, ir mažiau garsių; o žinios apie pabėgusius bičiulius įkvėpdavo likusiuosius irgi svarstyti apie pasitraukimą. Augantis išsilavinusių Sovietų Sąjungos piliečių – kultūros, švietimo darbuotojų, menininkų noras laisvėti neramino sovietinį „isteblišmentą“. Būtent tokiame kontekste atsirado multfilmas „Šaudykla“ – propagandiniam aparatui reikėjo imtis atgrasančių, priverčiančių suabejoti „amerikietiška svajone“ ar apskritai demokratinių šalių privalumais žinučių tikslinei auditorijai siuntimu.

Kas gi yra šio filmo tikslinė auditorija? Tai, ko gero, išsilavinęs, intelektualus, subtilaus meninio skonio žiūrovas; kultūros, švietimo sferos darbuotojas, akademikas, galbūt net jau lankęsis šalyse už geležinės uždangos. Būtent tokiems žmonėms galėjo būti atpažįstami simboliai, susiję su mokslu, kultūra įvykiais, pvz., Duke Ellington koncerto afiša, roko grupės „Reddy Teddy“ grafitas ant sienos, fizikos Nobelio premijos laureato Marconi pavardė, „The Beatles“ afiša, „Warner bross“ kino studijos pastatas ir pan. – tokių prekės ženklų bei simbolių prigrūstos visos filmo iliustracijos (prekės ženklai čia atlieka ne komercinę, kaip juos naudojo JAV viešųjų ryšių strategas Edward L. Bernays, o vadinamosios „socialinės kritikos“, kuri šio filmo kontekste tarnauja politinei propagandai, funkciją). Atpažįstamų populiarių kapitalistinio vartojimo simbolių čia taip pat esama – veiksmas vyksta Manhetene, įžymiajame „Times“ skvere, galima pastebėti tokių populiarių prekės ženklų kaip „Coca Colla“, „Ford“ ar „Wrigley‘s Spearmint“, tačiau jų kur kas mažiau nei susijusių su kultūriniais judėjimais ir įvykiais. Be tikslinei auditorijai žinomų simbolių, reikėtų paminėti dar ir tai, jog pats filmas pasižymi meniniu subtilumu ir jautrumu propagandinę žinutę konstruojančioms detalėms – spalviniam intensyvumui, dailininko rakursams, dėmesiu iliustruojančioms smulkmenoms (grafitams, šešėliams, atspindžiams veidrodžiuose, prekių ženklams ir kt.). Kad visa tai įvertintų, auditorija turi turėti išlavintą skonį. Be to, pasirinkta propagandinė kortų sumaišymo (angl. card stacking, dar į liet. k. verčiama faktų parinkimo[iv]) technika yra sudėtinga ir sunkiau nei kitos sąmoningai propagandoje daromos loginio argumentavimo klaidos atpažįstama net išsilavinusiai auditorijai. Kortų sumaišymo technika naudojama, kad atvejį būtų galima padaryti labiausiai palankų savo pusei ir labiausiai nepalankų priešininko pusei – selektyviai atrenkami faktai ir argumentai; siekiama, jog auditorija tik iš pateiktųjų faktų pasidarytų išvadas. Norėdama aptikti tokią propagandinę techniką, pati auditorija turėtų gebėti suprasti, kokios informacijos ir argumentų pasakojamoje istorijoje trūksta, o tam reikia būti itin gerai susipažinusiems su politine ir visuomenine problematika, JAV ir SSRS santvarkų ir socialiniais skirtumais. Tačiau šalyje, kur buvo ribojama informacijos sklaida, net ir labiausiai išsilavinę žmonės laisvo priėjimo prie patikimos informacijos neturėjo, o ir nebūtinai taip giliai domėjosi.

Pirmosiomis filmo sekundėmis rodomas dešine kelio puse važiuojančio automobilio ratlankis, kuriame atsispindi į priešingą – kairę pusę – skubančios dvi didžiulės automobilių kolonos žiūrovui sufleruoja: iš ten, kur važiuoja analizuojamo filmo herojus, visi masiškai bėga į priešingą pusę. Ten, matyt, yra negerai, o vairuotojo sprendimas važiuoti dešine kelio puse – jei dar ir neįmanoma suprasti, kad blogas – tai žiūrovui turėtų atrodyti bent jau įtartinas. Juolab, kad ir dešiniosios kelio pusės eismas nėra toks intensyvus kaip priešingoje pusėje. Šitaip padedami pamatai pabėgimo iš SSRS galimybės tikslinės auditorijos akyse kompromitavimui. Ir tai filme bus daroma ne tiesmukai ir ne tiesiogiai, o tarsi stebint „iš šalies“ – priverčiant žiūrovą suabejoti pabėgimo racionalumu ir nauda, atakuojant svarbiausią priešininko atributą – laisvę. Pasak Antono Vuimos, šiuolaikinio Rusijos viešųjų ryšių technologo, profesionalus propagandistas ir neturėtų koneveikti savo priešininko: geriau, kad neigiama nuomonė apie priešininką susiformuotų pačios tikslinės auditorijos galvose, kaip jų savarankiškų samprotavimų pasekmė[v]. Taigi pačioje pranešimo pradžioje tampa aišku, kad bus pasitelkta viena iš loginio samprotavimo klaidų, sąmoningai naudojamų konstruojant propagandinius pranešimus –  „vagono prikabinimo“ (angl. band wagon) technika. Žiūrovą siekiama įtikinti, kad protingi žmonės iš Vakarų bėga, o tik neišmanėliai ir suklaidintieji tuose Vakaruose tikisi ką nors geriau, nei SSRS surasti – todėl žiūrovui reikėtų suprasti, jog geriausia jam būtų daryti taip, kaip daro „visi normalūs žmonės“.

Filmo herojaus mašina stabteli prie sankryžos. Prie posūkio į dešinę užrašyta: „One way“. Suprask: jeigu ten važiuosi – kelio atgal nebėra. Klasikinė pasakos situacija: kurį kelią kryžkelėje pasirinkti? Nekliudomo laisvo pasirinkimo, žinoma, tikrovėje SSRS gyventojai, neturėjo (tai tik viena detalė kaip šiame filme iškraipoma SSRS tikrovė), vis dėlto šio filmo tikslinės auditorijos galimybė susidurti su pasirinkimu pabėgti iš SSRS yra didesnė nei fabrikų ar kolūkių darbuotojų, vadinamosios masinės auditorijos. Propagandisto tikslas yra užgesinti pabėgimo idėją tikslinės auditorijos galvose dar nespėjus jai įsikeroti. Tačiau tam reikia argumentų. Todėl analizuojamo propagandinio filmo pagrindinis veikėjas renkasi pražūtį ir šitaip pasirinkdamas atskleidžia smalsiam žiūrovui, kokie gi tie argumentai nesižavėti valstybėmis už geležinės uždangos. Kortos pradedamos maišyti.

Pasukus į dešinę ir patekus į kapitalistinę aplinką (Times skverą), mūsų herojų ištinka bėda – sugenda jo automobilis. Visi nuvažiuoja savo keliais – tik jis vienas lieka stovėti. Taigi tai moralas Nr.1: kapitalistinėje valstybėje žmonės susvetimėję. Jei tau bėda – liksi vienas su savo problemomis. Čia gerovės ir paramos sistemos neveikia, žmonės vienas kitam nepadeda, nes žiauri konkurencinė aplinka lemia, jog visi ir tenori vienas nuo kito nudirti kailį.

Pabandęs automobilį užvesti, dar pastūmėjęs, mėlyno džinso kostiumėlį ir sportbačius-inkariukus dėvintis vaikinas, kurio rusvus plaukus dengia raudona beretė ilgu snapu, nusprendžia palikti mašiną šalikelėje ir eiti ieškoti darbo. Surūkęs „Camel“ cigaretę, vaikinas su mašina kareiviškai atsisveikina – kaip su atitarnavusiu savo laiką bendražygiu. ir, išsitraukęs krepšį, laikrodį su gegute – jauno žmogaus likimo ir gyvenimo laiko simboliu – užsideda lentelę „Job wanted“/ „Ищу работу“ bei patraukia Niujorko gatvėmis, per rajoną, kuriame įsikūrusios tokios kultūrinės įstaigos kaip kino filmų kompanija „Warner Bross“. Gegutė iš laikrodžio pakukuoja į kelionę besiruošiančiam vaikinui, žiūri į jį švelniai, didelėmis akimis, besišypsančiu žvilgsniu: tarsi sveikindama – su nerimu, bet džiaugsmingai‚ naują žmogaus gyvenimo etapą. Tokiu būdu multfilmo žiūrovas supažindinamas su tikslinei auditorijai atpažįstama paprasto žmogaus paprasta situacija (galima galvoti: „šitas vargšas žmogus dabar atsidūręs tokioje pačioje padėtyje, kokioje atsidurčiau aš, jei pabėgčiau iš SSRS – būčiau vienas ir nieko neturėčiau). Su tokiu personažu galima identifikuotis (juolab, kad jis yra iš kultiniu tapusio romano „Rugiuose prie bedugnės“) ir solidarizuotis. Taip filme padedami pamatai dar vienos propagandinės technikos naudojimui, angl. „plain folks“ arba „common man“ (lietuviškai dar versta tautos vardu[vi]), kurios principas yra parodyti, jog filme kalbama iš sveiko proto, normalaus, paprasto žmogaus pozicijų.

Herojaus kelionė yra ilga. Išėjusį ryte, betįstantį ant kelio asfalto vaikino šešėlį žiūrovas išvysta tik sutemus, vėlai vakare. Vaikinas, iš pradžių skelbęs, kad ieško darbo (tai nurodo į t.t. darbo pasirinkimo galimybę, darbo atitikimą pagal asmens gebėjimus, norus, susitarimą ir pan), po kiek laiko paskelbia: „Sutinku dirbti bet kokį darbą“. Taigi filme sufleruojama dar viena išvada Nr. 2: „laisvė“ šioje šalyje tėra apgaulingas burtažodis, niekas čia žmogaus, atvykėlio, išskėstomis rankomis nelaukia, nevertina, kapitalistinėje šalyje klesti bedarbystė.

Filmo herojus jau atrodo benuleidžiąs rankas, bet kaip tik pasigirsta šauksmas: „hi!/эй!“. Išvystame storą išsišiepusį vyrą, dėvintį medžiotojo kelnes ir skrybėlę su plunksna, dalykišką švarką ir žiaumojantį cigarą – tai kapitalistas, kuris turi šaudyklos verslą. Naujasis personažas vadina vaikiną ištiestos dešinės rankos pirštu. Dailininko kamera sufokusuojama į kapitalisto pirštą – šis yra išdidinamas ir išcentruojamas visai taip pat kaip garsiajame James Montgomery Flago 1917  m. pieštame Dėdės Semo „I want YOU for U.S. Army“ plakate[vii]. Dėdės Semo personažas, simbolizuojantis JAV Vyriausybę, propagandiniuose pranešimuose naudotas Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose dažniausiai rektutuojant kareivius į JAV armiją. Nors išorinis kapitalisto ir Dėdės Semo personažų panašumas yra menkas, aliuzija į jį akivaizdi: kapitalisto personažu įkūnijama kapitalistinė valstybė, kuri filme priešpastatoma komunistinės valstybės (esą) socialinei gerovei. Kviečiančiojo akys primerktos, žvilgsnis klastingas, keliantis įtarumą – žiūrovas jau gali suprasti, kad tas kapitalistas rezga kažką pikta; iš pradžių įtarus yra ir pagrindinis filmo personažas. Jis stumte įstumiamas į šaudyklą. Čia ant sienos iškabinti taikiniai – įvairios vaikų žaislų figūrėlės, gyvūnai, multifilmų, pasakų personažai, buda. Pamatęs ginklus, vaikinas suima ranka už burnos ir susigūžia. Tačiau jau netrukus viskas virsta smagiu žaidimu. Pradžioje kapitalistas tik prašo vaikino pataisyti pašautus taikinius ir už tai iš karto jam sumoka, kaskart pridėdamas po papildomą monetą. Vaikinas patenkintas, entuziastingai dirba naująjį darbą: o kodėl gi ne, jam pasisekė – lengvas uždarbis, lengvi pinigai. Lengvatikis vaikinas greičiausiai galvoja, kad išsipildė „amerikietiška svajonė“, kurios turinys – jei dirbsi – tai ir uždirbsi, visko įmanoma pasiekti per didelį darbą. Tačiau betaisant dar vieną pašautą figūrėlę, pro jo galvą pralekia pirma kulka. Atsisukęs pažiūrėti jis išvysta į jį nusitaikiusį kapitalistą su pačiu didžiausiu ginklu iš viso turimo arsenalo.

Filmo pagrindinis herojus tampa taikiniu – multfilmo dailininkas meistriškai sumažina vaikino figūrą iki eilinio taikinio figūrėlių. Propagandisto priešas – kapitalistas – čia simbolizuojantis visą amerikietiško kapitalizmo sistemą, parodomas kaip aukščiausia nežmogiškumo ir agresijos viršūnė: jis šaudo ne tik į geriečius pasakų personažus (tai dar būtų galima suprasti sakant, kad jie yra tik negyvi ant sienos kabantys piešinukai, nors ir tai atrodo įtartinai), bet ir į gyvą taikinį. Ir ne bet ką – o žmogų! Kapitalistinėms valstybėms būdingos darbininkų eksploatacijos sulyginimas su šaudymų į žmogų – gyvą taikinį – dar viena propagandinė strategija (labai dažnai naudota Antrojo pasaulinio karo metu). Tai – priešo demonizavimas (angl. demonizing the enemy), siekiant parodyti, jog „tas, kitoje barikadų pusėje“ yra nežmogiškas, niekinantis gyvybę, niekinantis socialines vertybes ir visa tai, kas yra geriausia ir gražiausia.

Po šaudymo tirados vaikinas parkrenta ant grindų, tačiau jį ragina jo laikrodis-gegutė: ji garsiai kukuoja tarsi įspėdama: „bėk kuo greičiau iš čia, tau čia pavojinga“. Išsigandęs vaikinas nuo taikinių sienos bėga link besišypsančio kapitalisto, skaičiuojančio jam žalius dolerius. Vaikinas išsigandęs – kapitalistas vos jo nenušovė! Jis atkelia stalviršį, griebia savo daiktus ir ryžtingai išeina. Tačiau tik žengęs pro duris stabteli. Prieš jo akis – armija bedarbių, tokių pačių kaip jis žmonių. Suprask: ir eik kad nori! Tai – bedarbystės paradoksas. Taigi moralas Nr. 3: kapitalizmas neturi nieko bendro su pasirinkimo laisve, jo pagrindinis atributas yra masinė bedarbystė, todėl žmogus esi priklausomas nuo savo darbdavio kapitalisto – nori tu to ar ne. Jis tau duoda pinigų išsimaitinimui, todėl turi paklusti bet kokioms jo sąlygoms ir sutikti net su savęs traktavimu kaip su taikiniu, kaip su preke, kaip ne su žmogumi. Kaip sakė Karlas Marksas, „darbas gamina ne tik prekes, jis gamina save patį ir darbininką kaip prekę“[viii]. Kapitalistas palydi mūsų herojų atgal į šaudyklos kambarį ir ant įėjimo užrašo „Only here! Shooting range with a human being to shoot at!”/ Только у нас тир с живую мишенью!“ – „Double entrance fee!”/ За вход двойная плата!“ (liet. vert. „Tik pas mus šaudykloje taikinys – žmogus. Dviguba kaina už įėjimą!). Šitaip filmo herojus pats tampa preke. Taikiniu ant sienos tampa ir jo brangusis laikrodis-likimas-gegutė.

Netrukus į siužetą įpinama meilės istorija – likimas-gegutė suveda vyrą su tos pačios šaudyklos darbuotoja, jauna mergina, kiekvieną vėlų vakarą iš pakampių šluojančią tuščias šovinių tūteles. Storasis kapitalistas, tai pastebėjęs sveikina naują jaunų žmonių sąjungą. Bet žiūrovui leidžiama suprasti, kad reikia neapsigauti – jis tik manipuliuoja žmonių emocijomis ir iš tų emocijų daro pinigus. Viena vertus, atrodytų, kad sveikindamas jaunąją šeimą jis yra geradarys suteikiantis darbą ir būstą jaunųjų gyvenimo pradžiai, kita vertus, jis yra cinikas, kuriam terūpi kapitalizuoti jaunimo asmeninio gyvenimo intymiausias ir gražiausias akimirkas. Ir iš tiesų – kapitalistas netrunka pasipelnyti iš jaunos proletarų šeimos džiaugsmo – nuo šiol šaudykloje galima šaudyti ne į vieną, o net į du gyvus taikinius. Žinoma – už dar didesnę kainą. Taigi propagandinė žinutė Nr.5: Kapitalizmas „žmogišku veidu“ neįmanomas, tai – tik apsimetinėjimas. Žmonės kapitalistams rūpi ne kaip tikslas, o kaip priemonė.

II dalis:

http://www.youtube.com/watch?v=0gaiumZ1llY&feature=related

Netrukus paaiškėja, kad jaunoji herojaus žmona laukiasi. Nieko neįtardamas kapitalistas  ciniškai juokaudamas ant moters skruosto piešia taikinį. Jaunas vyras neištveria – pasipiktinęs apipila besityčiojantį kapitalistą geltonais dažais. Pastarasis įtūžta: sušaudo savo darbuotojo brangų talismaną — laikrodį su gegute, arba, kitaip tariant, galutinai nužudo savo darbuotojo likimą. Filme kapitalisto įsiutimas ilgai nesitęsia – jis pastebi moters nėštumą ir atslūgsta, nes užuodžia dar daugiau pinigų. Kapitalistas skuba ant įėjimo lentelės užrašyti, kad tik šioje šaudykloje taikiniu taps vaikas, o įėjimas dabar jau bus keturgubai brangesnis. Bet dabar pagrindinis herojus nusprendžia nebesitaikstyti. Pasiėmęs likusius daiktus, apkabinęs jaunąją žmoną per petį, filmo pagrindinis veikėjas plačiai atveria šaudyklos duris ir išeina į nežinią. Žiūrovas taip ir lieka nesužinojęs, kas nutinka su pagrindinio herojaus šeima, kai ji neapsikentusi palieka juos išnaudojusį kapitalistą. Visgi galima tai nujausti: prie parpuolusio ant žemės kapitalisto  šaudyklos durų pasirodo kita tokia pat jauna šeima, ieškanti darbo. Tad greičiausiai ir jaunojo į Niujorką atbėgusio vaikino likimas ateityje susiklostys ne ką geriau, juolab, kad kaip sužinojome pačioje filmo pradžioje – „kelio atgal jam nebėra“. Taigi paskutinė svarbi propagandinė žinutė – kapitalizmo sistema pastatyta ant darbuotojų išnaudojimo ir kad ji veiktų, būtinai turi palaikyti tarpusavyje konkuruojančių bedarbių armiją. Tokioje sistemoje žmogiškumui vietos nėra.

Nors argumentai apie bedarbystę, gerovės sistemos nebuvimą laisvosios rinkos šalyse, kapitalizmo ydas tiek grožinėje literatūroje, tiek akademikų bendruomenėje yra naudojami iki šiol ir net statistiškai pagrindžiami, visgi tikrovėje SSRS situacija nebuvo pranašesnė. Sovietų Sąjungos valstybinio kapitalizmo ir socialinės problemos filme nutylimos (pavyzdžiui, klestėjęs kyšininkavimas, nepotizmas, lėšų grobstymas, darbuotojų išnaudojimas tokiomis propagandinėmis akcijomis  kaip penkmečio planai, stachanoviečių judėjimas prievarta keliant žmonių produktyvumą). SSRS tikrovė buvo ta, kad net valstybinių įmonių profesinių sąjungų vadų retorika buvo panaši į užkietėjusio kapitalisto[ix], ką jau bekalbėti apie socialistinį susivokimą, solidarumą ir darbininkų interesų artikuliaciją. Tačiau šiame filme kortos profesionaliai sumaišomos ir ribos perbraižomos taip, kad net idėja apie į SSRS plūstančius vakariečius neatrodo tokia absurdiška

---

[i] RICHMOND, Y. Cultural exchange and the Cold War: raising the iron curtain. The Pennsylvania State University, 2003. p. 8

[ii] РАПОПОРТ, А. Виктор Славкин: абсурд с социалистическим лицом. //    ЛЕХАИМ.  АВГУСТ 2006 АВ 5766 – 8 (172). URL: <http://www.lechaim.ru/ARHIV/172/slavkin.htm> [2011 02 15].

[iii] RADETSKY, P. The Soviet Image: a hundred years of photographs from inside the TASS Archives. Chronicle books, San Francisco, 2007. p. 188.

[iv] MALIUKEVIČIUS, N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. p. 84.

[v] VUIMA, A. Juodieji viešieji ryšiai. Vert. Kazys Jonušas. RDI grupė, 2009. p. 12.

[vi] MALIUKEVIČIUS, N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. p. 84.

[vii] FLAGG, J. M., I Want YOU for U.S. Army. // Library of Congress Prints and Photographs Division Washington, D.C. 20540 USA. URL: <http://loc.gov/pictures/resource/cph.3a10889/>, [2011 04 01].

[viii] MAŽEIKIS G. Propaganda. Metodinė priemonė. Šiaulių universitetas, 2006. Prieiga per internetą:  <http://www.ka lbam.lt/lietuviu/wp-content/uploads/2010/03/Propaganda.pdf>, [2011 02 15] cit. MARKSAS, K., p. 96.

[ix] CURTIS, A. Lada‘s theme. // Interaktyvus BBC žurnalisto tinklaraštis, 2010 spalio 28 d., <http://www.bbc.co.uk/blogs/adamcurtis/201 0/10/ladas_theme_we_live_in.html>, [2011 01 15].

Nauja dovanėlė kultūrai – Arūnas Valinskas?

Šiandien batalijos dėl kultūros ministro keitimo kultūros žmonėms kelia nerimą ir nusivylimą valdančiųjų požiūriu į kultūros politiką. Džina Donauskaitė

Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas pastarosiomis savaitėmis netvėrė kailyje, kaip norėjo atšaukti savo paties partijos skirtą kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį. Iš pradžių buvo bandymas susitikti „slaptai“, į kurį R.Vilkaitis neatvyko, paskui – prašymas frakcijos vardu atsistatydinti, kurį ministras atmetė. Perfrazuojant A.Valinską, ministro kūnas greičiausiai bus išnešamas kitą savaitę.
Konkrečių spaudimo savo skirtam ministrui priežasčių A.Valinskas išsakyti viešai vengė. Pats R.Vilkaitis, paklaustas, ar jis nori trauktis iš kultūros ministro posto, atsakė: „O tai yra paslaptis, kurios aš dar niekam nesakysiu“. Per programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ į draugiškas kišenes plaukę pinigai rodė kultūros srityje egzistuojant protekcionistines bei neskaidrias mokesčių mokėtojų pinigų dalybos schemas. Galbūt A.Valinskas rūstauja dėl to, kad R.Vilkaitis „užsuko kranelį“? O gal todėl, kad nemokėjo jo atsukti arba atsuko ne tiems? Įmanoma ir tai, kad iš Seimo pirmininkų nustumtam  ir pažemintam A.Valinskui plenarinė Seimo posėdžių salė darosi per ankšta. O A.Kubiliui, siekiančiam bet kokiomis priemonėmis išlikti valdžioje, teks pataikauti šoumeno politinės karjeros ambicijoms. Prezidentė, išreiškusį nepasitikėjimą A.Valinsku dar tada, kai šis buvo verčiamas iš Seimo pirmininkų, jo kultūros ministro poste matyti nenori.  Tačiau juk ji ne kartą sakė, kad geresnės valdančiosios daugumos, nei yra dabar, ji nemato, vadinasi tam tikrų išlygų daryti teks. Bet kuo neįtiko R.Vilkaitis?

Nederino veiksmų su partija
„Yra daugybė priekaištų, kurių nenorėčiau labai detalizuodamas pasakyti, bet pagrindinis dalykas, kad mūsų kaip partijos ir frakcijos netenkina ministro ir ministerijos darbo kokybė bei situacija kultūros srityje“, – detalizuoti priežasčių, kodėl reikia atleisti R.Vilkaitį iš pareigų, nenorėjo A.Valinskas. TPP narė Asta Baukutė dar pridūrė, kad ministras neformuluoja ir neišsako pozicijų svarbiais kultūros žmonėms klausimais.
R.Vilkaičio postas pradėjo klibėti šiam prieš porą mėnesių iš viceministrų atleidus Liudą Šukį, irgi Tautos prisikėlimo partijos skirtą pareigūną. Iškart po atleidimo duotame interviu L.Šukys aiškino, kad su ministru R.Vilkaičiu neįmanoma dirbti, kad jį atleido esą dėl to, jog per daug bendrauja su Tautos prisikėlimo partija.
Kad R.Vilkaitis nederina savo veiksmų su partija, yra prasitaręs ir pats A.Valinskas.
Tuo tarpu A.Kubilius ministrui R.Vilkaičiui didesnių priekaištų sakė neturįs. Neturinti didesnių priekaištų sakė ir Prezidentė. Nors būtent jos patarėjai, o ne Kultūros ministerija, ėmėsi ilgalaikės kultūros politikos strategijos, kurios kūrimą pagal Vyriausybės programą turėjo inicijuoti R.Vilkaitis.

Konservatoriai palaikė
Valdančiosios koalicijos ašis – Tėvynės sąjunga ir krikdemai, apie R.Vilkaitį atsiliepia nuosaikiai. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys sakė bendraujantis su ministru R.Vilkaičiu dalykiškai.
„Teikiami įstatymų projektai būna parengti ir gana kvalifikuotai pristatomi. Šita prasme mūsų bendravimas yra normalus“, – sakė jis.
Pasak V.Stundžio, R.Vilkaičiui stinga talkininkų. „Ministrui stinga komandos – talkininkų, kurie jam padėtų įgyvendinti idėjas ir tas nuostatas, kurios fiksuotos Vyriausybės programoje“, – sakė jis.
Be to, matyti įtampos tarp ministerijos specialistų ir ministerijos vadovybės. „Aš jaučiu, kad yra tam tikros komunikacijos ir susitarimų stoka. Tai nėra gerai, nes kultūros sektorius yra tas sektorius, kuris valstybėje iki šiolei buvo periferinis. Ministras tikrai turi galių tai keisti savo originalesniu požiūriu“, – sakė V.Stundys.
Kita vertus, V.Stundys būtų linkęs pateisinti R.Vilkaičio pasyvumą. ”Dabar matome, kad kultūros politikos lyderio vaidmens ėmėsi prezidentūra.Tuomet aš suprantu ir ministerijos, ir ministro nuošalės poziciją“, – aiškino V.Stundys.
Kai kurie kultūros žmonės taip pat sako, kad nors R.Vilkaitis nekompetentingas kaip ministras, bet bent jau yra sąžiningas ir kalbasi. Koją jo planams kiša neva tiktai silpna komanda ir ubagiškas kultūros finansavimas. Šiuo metu Kultūros ministerijoje dirba vienintelis viceministras Donatas Valančiauskas, laikomas labai silpnu politinio pasitikėjimo tarnautoju.

Daugiau peikiančių nei giriančių
Tačiau kur kas lengviau rasti yra R.Vilkaitį peikiančius, negu jį giriančius politikos ir kultūros žaidėjus. Kita vertus, dabartinė situacija nėra vieno žmogaus, neva diskredituojančio visą kultūros politiką, drama.

„Atgimimo“ kalbintas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius doc.dr. Andrius Vaišnys sakė, jog akivaizdu, kad aktoriui Remigijui Vilkaičiui politinė scena yra per plati: jam esą geriau sekėsi iš jos šaipytis, nei pačiam tapti aktyviu, atsakingu kultūros politikos vykdytoju ir kūrėju.

„Dabar man rūpintys klausimai leidžia vertinti nepatenkinamai tokią padėtį, kai nei kultūros ministras, nei viceministras negali net duoti atsakymo į pateiktus konkrečius pasiūlymus. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetui itin rūpi Lietuvos bibliotekų ir apskritai medijų situacija, šių sričių darbo rinka, mokslo plėtra, nes su šiomis sritimis tiesiogiai susiję apie 1000 studentų, todėl Vilniaus universitetas Rektoriaus vardu Kultūros ministerijai pateikė dalykiško bendradarbiavimo sutartį. Tačiau metus nei ministras, nei viceministras nesiteikia atsakyti. Viceministras net pasiguodė, esą kompiuteris sugedęs. Tai rimta? Juk ne iš smalsumo Vilniaus universitetas kreipiasi į kultūros ministrą.“ – sakė jis.

Tačiau, mokslininko nuomone, R.Vilkaitis valdančiosios daugumos buvo toleruojamas, kaip ir šiuo metu keičiamas greičiau iš pragmatinės politikos paskatų, siekio išlikti valdžioje, negu rūpesčio kultūros politika.

R.Vilkaičio nuodėmes mato ir buvę bendražygiai
„Kompetencijos klausimai yra akivaizdūs, klausimų yra daugiau negu atsakymų, taigi keista, kad A.Valinsko partijai prireikė tiek daug laiko suprasti, kad reikia ministrą atšaukti“, – „Atgimimui“ sakė Laimontas Dinius, buvęs TPP frakcijos narys, vasarą išsiskyręs su „prisikėlėliais“, tačiau buvęs šios partijos narys, kai R.Vilkaitis buvo skiriamas ministru. Pasak L.Diniaus, iškelti ministro atleidimo klausimą reikėjo jau tada, kai iš viceministrų buvo pašalintas L.Šukys.
Pastarasis, beje, minėtame interviu teigė, kad ministras pro pirštus žiūrėjo į finansinę atskaitomybę tikslinant per „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programą skirtų lėšų sąmatas, nors darbo pradžioje R.Vilkaitis teigė atidžiai tirsiąs priekaištus dėl VEKS programos.
L.Dinius, paklaustas, kodėl, jo nuomone, tiek A.Kubilius, tiek D.Grybauskaitė palaiko kultūros ministrą, nereikalaudami jo pakeisti dėl neprofesionalumo, atsakė, kad D.Grybauskaitė ir jos patarėjai jau pakankamai yra kritikavę kultūros politiką, tačiau į tai nebuvo reaguojama, todėl, kaip ir dera Prezidentei, ji rūpinasi valstybės stabilumu. Tuo tarpu A.Kubilius R.Vilkaitį palaiko todėl, kad nereikėtų performuoti Vyriausybės.
„A.Kubilius naudojasi tokia padėtimi, kad išsilaikytų valdžioje. Jam ta kultūra rūpi kaip šuniui kisielius“, – ironizavo buvęs „prisikėlėlis” L.Dinius.
Šiuo metu kultūros profesionalai deda viltis į Prezidentės patarėjų kuruojamą ilgalaikės kultūros politikos strategijos kūrimą. Tačiau turėti strategiją yra viena, ją įgyvendinti – kita. Ypač strategiją dėl finansinių srautų išskaidrinimo. Politiškai ir pagal funkcijas Prezidentė tokių galių neturi . Tad intriga tebesitęsia. Kol kas atrodo, jog, kad ir kas ateitų į šį postą po R.Vilkaičio, pertvarkyti ydingas Kultūros ministerijos praktikas finansinės atskaitomybės, projektų atrankos, jų administravimo srityje (dėl to pasibaisėjusi buvo net pati Valstybės kontrolė) nebus skubama. Ar dėl politinio stabilumo, ar dėl partinio stogo.

Publikuota “Atgimime”, 2010 balandžio 9-15d. Nr. 13 (1072)

“Atgimimas” išsiaiškino: Valdžia remia su ekstremizmu siejamą jaunimą

Lietuvos valstybė pirmą kartą pinigais parėmė nacionalistinėmis akcijomis ir radikaliais šūkiais pagarsėjusios Lietuvių tautinės jaunimo sąjungos idėjinę plėtrą. Džina Donauskaitė

Nors neseniai Lietuva susilaukė diplomatų kritikos dėl mūsų šalyje klestinčio nepakantumo, nepagarbos piliečių teisėms ir laisvėms, pasirodo, valstybė tokią politiką remia. Kovo viduryje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo reikalų departamentas paskelbė nugalėjusiuosius “Jaunimo organizacijų potencialo plėtojimo ir institucinės paramos” konkurse.
Tarp laimingųjų, gausiančių finansavimą savo idėjų plėtrai, šiemet pirmąkart pateko Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, pagarsėjusi radikaliais piketais ir kalbomis prieš imigrantus, skirtingų tautų arba rasių atstovų santuokas, Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, homoseksualų orų lygiavertį gyvenimą.

Valstybė investuoja, kad organizacija sustiprėtų

„Valstybė šita parama investuoja į organizaciją, kad ji sustiprėtų ir savo veikla įtrauktų kuo daugiau jaunų žmonių“, – paklaustas, kam yra skirtas šis konkursas, sakė Juras Požėla, finansavimą skirstančio Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius.
Pastarąjį kartą su Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga susiję žmonės rengė ir dalyvavo prieš gegužės 8-osios eitynes nukreiptoje demonstracijoje prie Vilniaus miesto savivaldybės, kur buvo laikomi plakatai su tokiais užrašais kaip „Gaidžių vieta Vievio paukštyne“, o Kovo 11-osios proga surengtose eitynėse jų skanduotą šūkį „Lietuva – lietuviams” sukritikavo net Norvegijos ambasadorius. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą papiktino ši ambasadoriaus replika, jie aukšto rango diplomato pareikalavo viešai atsiprašyti, pasiūlė „nepolitikuoti” bei įteikė jam peticiją, kurioje priminė Lietuvos okupacijos istoriją. „Mes nešaukiame, kad Lietuva – vien lietuviams. Mes sakome „Lietuva – lietuviams””, – sakė sąjungos vadas J.Panka.
Finansavimas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai skirtas nedidelis – tik 3000 litų. Jaunimo reikalų departamento vadovas J.Požėla priklauso Socialdemokratų partijai. Opozicijoje šiuo metu esantys socialdemokratai atvirai oponuoja reakcionieriškai laikysenai, tačiau jų žodžiai ne visuomet tampa kūnu.

J.Požėla: politinio spaudimo nepatyriau

„Kurioms jaunimo organizacijoms skirti pinigus, visuomet didžiausią įtaką turi politikai”, – savaitraščiui sakė prisistatyti nenorėjęs vienos jaunimo organizacijos atstovas. Pasak jo, anksčiau projektus vertino specialios komisijos, dabar tai daro pats departamentas.
„Gal Jaunimo reikalų departamentas paprasčiausiai nepažįsta tos organizacijos, todėl ir skyrė pinigų. Nors tai mažai tikėtina. Bet ir šiaip iš šiemet paremtų organizacijų matyti, kad daugiausia remtas dešiniųjų pažiūrų jaunimas. Gal tai padaryta kaip išlyga, kad kairysis Jaunimo reikalų departamento vadovas J.Požėla nelėktų iš posto? Jis yra skalpuojamas, kad neiškovojo pinigų jaunimo reikalams. Labai smarkiai buvo nukirpta, todėl jis ir tylėjo, kad apskritai nenuverstų jo iš direktorių”, – sakė „Atgimimo“ šaltinis.
Pats Jaunimo reikalų departamento vadovas versiją, kad patiria politikų spaudimą ir kad paramą paskirstė daugiausia dešiniosioms jaunimo organizacijoms mainais į Jaunimo reikalų departamento vadovo postą, visiškai atmeta. „Jokio spaudimo – nei skambučių, nei žinučių nesame sulaukę. Aš nesilaikau šito posto. Dėl finansavimo viskas yra superobjektyvu“, – sakė jis.

Finansavimas skirtas remiantis formaliais kriterijais

Tai, kad Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos veikla prastai vertinama diplomatų koridoriuose Jaunimo reikalų departamentui neturi reikšmės.
„Mes negalime vertinti viduje, ar, tarkime, organizacija vykdo kokią nors prieš valstybę nukreiptą veiklą. Mes nagrinėjame pagal grynai formalius kriterijus. Šiuo atveju Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, pateikusi projektą, yra registruota teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu jinai veikia mūsų valstybėje pagal visus galiojančius teisės aktus ir joks valstybės saugumas jos veiklos neapriboja kaip keliančios grėsmę mūsų visuomenei, tai preziumuojame, organizacija atitinka keliamus reikalavimus ir pagal surinktus balus jai šiemet buvo skirtas finansavimas“, – paaiškino J.Požela.
Nors anksčiau jaunimo reikalams buvo skiriama arti milijono litų, šiemet finansavimas sumažėjęs dviem trečdaliais: jaunimo sambūriai per konkursą “Jaunimo organizacijų potencialo plėtojimas ir institucinė parama” pasidalijo apie 352 tūkst. litų. Šie pinigai kasmet skiriami iš valstybės biudžeto.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga yra legaliai Lietuvos Respublikoje veikianti organizacija. Šiuo metu jai vadovauja Julius Panka, bet organizacijos ištakos – Lietuvių tautinio centro lyderio Mariaus Kundroto ir Lietuvos nacionaldarbininkų judėjimo vado Mindaugo Murzos idėjinė bičiulystė, mat kaip rašo Giedrius Kiaulakis, knygos “Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje” autorius, “Jaunalietuvių suaktyvėjimas sietinas su Vilniaus universiteto studentu Mariumi Kundrotu, artimai susijusiu su M.Murzos neonaciais”. Šiandien Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos tautiniu centru ir kitomis tautinėmis organizacijomis, kasmet rengia Kovo 11-ajai paminėti skirtus jaunimo žygius. Po tradicinių eisenų rengiamas koncertas “Tėvynei”. Pastarajam Kultūros ministerijos finansavimas neskiriamas, nes laikoma, kad tai – alternatyvios muzikos renginys. Vis dėlto nuo nacionalizmą išpažįstančio jaunimo nenusisuka komerciniai rėmėjai. Vienas iš pagrindinių – Ūkio bankas.

Radikalų nereikėtų marginalizuoti?
Komercininkai paprastai neremia renginių, kurie sutraukia per mažai jiems reikalingos tikslinės auditorijos, „patriotiškai” nusiteikusio jaunimo yra pakankamai, kad sudomintų komercinius rėmėjus.
Kodėl Lietuvos jauniems žmonėms taip svarbu pabrėžti nacionalizmą bei tautinę tapatybę, kas tai lemia? “Atgimimas” to klausė sociologės Vitos Petrušauskaitės.
„Nacionalistinės grupės skleidžia tam tikrą Lietuvos istorijos interpretaciją – siūlo alternatyvas, kaip ją reikėtų suprasti ir pateikti. Siekis sukurti savo istoriją, savo pasakojimą apie įvykius yra įprastas dalykas vadinamosiose subkultūrose. Taigi vertinti tai kaip baisiai ypatingą bei neįprastą reiškinį nevertėtų“, – sako V.Petrušauskaitė.
Pasak sociologės, radikalių dešiniųjų grupių kūrimasis yra pastebimas visoje Europoje, o dalis mokslininkų tai sieja su globalizacijos reiškiniais, kai didėja kultūrų maišymasis, keičiasi ekonominiai santykiai, kurie iš dalies sukelia frustraciją ir nepasitenkinimą, primena neišsipildžiusius lūkesčius tam tikroms žmonių grupėms. „Kaip atsaką į tai žmonės kuria protekcionistines ekonomikos ir kultūros vizijas“, – sako ji.
Sociologės manymu, nacionalizmas nebūtinai iš principo turi būti blogas. Pasak jos, buvo gerų pavyzdžių sąjūdžio laikotarpiu, kai nacionalistinės idėjos nebuvo siejamos su neapykanta kitiems. „Šiuo metu nacionalizmas dažnai yra siejamas su neapykanta, ksenofobinėmis nuostatomis“, – sako ji. Nors viešojoje erdvėje nepakantumo ir ksenofobijos plėtra neturėtų būti toleruotina, V.Petrušauskaitė mano, kad nustumti į visuomenės užkaborius radikalių grupių taip pat nereikėtų.
„Radikalių organizacijų marginalizavimas, išstūmimas dažnai tik padidina jų radikalumą ir pyktį. Suteikus galimybę lygiaverčiam pokalbiui,nuomonių debatams, radikalios organizacijos yra priverstos apginti, argumentuoti savo dažnai populistinius šūkius, aiškinti, kaip jie galėtų būti realiai pritaikyti. Tuomet, jei iš tiesų yra laikomasi demokratinių principų, jos yra priverstos atsižvelgti ir į priešingą nuomonę turinčias grupes, bandyti derinti įvairius interesus, todėl jų šūkių tonas neretai sušvelnėja arba tam tikri šūkiai visai netenka savo aktualumo. Bet tam reikia, kad šalyje iš tiesų veiktų demokratinė viešoji erdvė.“ – sakė ji.

KAM IR KIEK VALDŽIA DAR SKYRĖ PINIGŲ

1.Lietuvos skautija	39 TŪKST.
2.Ateitininkų federacija	38 TŪKST.
3.Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjunga “Žingsnis	27,5 TŪKST.
<…>
9. Tolerantiškojo jaunimo asociacija	18,8 TŪKST.
<…>
21. Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga	3 TŪKST.

 

KODĖL LIETUVIŲ TAUTINĖ SĄJUNGA YRA EKSTREMISTINĖ ORGANIZACIJA?

Ekstremistine šią organizaciją laiko tyrėjai ir sociologai. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos plėtra aprašyta Giedriaus Kiaulakio knygoje “Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje”. G.Kiaulakis rašo: „Prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvavusioje Lietuvos Respublikoje Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS) „Jaunoji Lietuva” buvo gausi (1930 m. ją sudarė apie 22 tūkst. narių) ir įtakinga nacionalistinė organizacija, remiama valdžios. Griūvant Sovietų Sąjungai, 1988-1991 m. Lietuvoje buvo gana populiaru sekti prieškario Lietuvos pavyzdžiu, tad 1988 m. lapkritį atkurta ir „Jaunoji Lietuva”. Vis dėlto XX a. pabaigoje dirva radikaliajam nacionalizmui nebuvo tokia palanki kaip Hitlerio ir Mussolini’o laikais <…>
Jaunalietuvių suaktyvėjimas sietinas su Vilniaus universiteto studentu Mariumi Kundrotu, artimai susijusiu su M. Murzos neonaciais. 2001 m. lapkričio 17 d. M. Kundroto iniciatyva LTJS „Jaunoji Lietuva” susijungė su Jaunųjų nacionaldemokratų judėjimu ir pasivadino Lietuvių tautinio jaunimo lyga, tačiau jokių realių pokyčių dėl šio formalaus susijungimo neįvyko. Palyginti su pusiau pogrindžio sąlygas pasirinkusiais nacionaldemokratais, jaunalietuviai veikia plačiai ir legaliai, panaudodami turimą įtaką Seime ir savivaldybėse. Triukšmingų politinių akcijų, kurias rengia ekstremistinės organizacijos, metu jaunalietuviai paprastai nesiveržia į pirmąsias gretas, todėl tampa įprasta manyti, jog jų politinės nuostatos sušvelnėjo, nors agresyvaus nacionalizmo ši organizacija nė nemano atsisakyti.“

Šaltinis: G.Kiaulakis, “Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje”

Baltijos žiniasklaidos elitas mėgavosi maskvietišku dėmesiu

Apie kolegų dalyvavimą Rusijos valstybinės naujienų agentūros renginyje sužinojęs netikėtai, Estijos verslo dienraščio Äripäev” vyr. redaktorius Meelis Mandelis negaili kritikos. Apie kelionę kurioje dalyvavo ir žurnalistai iš Lietuvos, kalbėjosi Džina Donauskaitė

– Ar jūs vykote į „RIA Novosti” surengtą konferenciją?
– Aš nebuvau kviečiamas. Jie turbūt žinojo, kad pakviestas atsisakyčiau, todėl nedavė man galimybės viešai pasakyti „ne“. Kiek žinau, šis renginys nebuvo skirtas paprastiems žurnalistams, organizatoriai taikėsi į vyriausiuosius redaktorius ir žiniasklaidos priemonių savininkus.

– Tuomet kaip estai sužinojo apie neįprastas dovanas žurnalistams – nešiojamuosius kompiuterius?
– Tai įvyko gana keistai. Viename Estijos spaudos asociacijos rengiamame seminare kalbą sakė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Ir jis pradėjo priekaištauti žurnalistams aiškindamas, kad štai jūs, žurnalistai, kritikuojate politikus už tai, kad jie bendrauja su Rusija, o patys elgiatės nė kiek ne geriau – priimate brangias dovanas ir kelionę iš Rusijos valstybės valdomos naujienų agentūros.
Ir tik tada, po šio pareiškimo, spaudoje ėmė rodytis diskusijos, ar buvo gerai, ar buvo etiška dalyvauti tokiame renginyje. Nors anksčiau dauguma estų žurnalistų apie šią kelionę žinojo, bet prieš šią prezidento kalbą tai nebuvo bėda.

– Kaip redaktoriai, kurie vyko į „RIA Novosti” apmokėtą kelionę Maskvon, aiškino, kodėl jie priėmė tas dovanas?
– Jie paaiškino, kad tai nebuvo labai brangi dovana. Ir aš manau, kad ne nešiojamasis kompiuteris yra problema, o pati žurnalistams mokama kelionė kaip tokia.

– Ar taip sakote dėl to, kad tai buvo Rusijos surengta konferencija? Juk daugybė žurnalistų važiuoja į komandiruotes už Europos Sąjungos, JAV, pelningų korporacijų, taip pat ir nevyriausybinių pelno nesiekiančių organizacijų pinigus. Daugeliu atvejų redakcijos žurnalistams tų kelionių neapmoka. Lietuvoje tai labai paplitusi praktika.
– Galbūt viena iš priežasčių, kodėl Estijoje įsisuko tokia smarki ir, sakyčiau, sveika, diskusija apie žurnalistinę etiką, nepriklausomumą ir objektyvumą, yra tai, kad renginys yra susijęs su Rusija. Vis dėlto ši priežastis nėra svarbiausia.
Aš esu verslo dienraščio atstovas ir mes turime labai griežtą politiką žurnalistų kelionių atžvilgiu. Mes niekam – nei valstybės institucijoms, nei verslui – neleidžiame apmokėti mūsų žurnalistų kelionių. Tarp kitko, neseniai atsisakėme Vokietijos siūlymo apmokėti kelionę, kad parašytume apie tai, kaip krizės akivaizdoje laikosi euro zona. Mes norime išlikti nepriklausomi. Vienintelę išimtį darome pelno nesiekiančioms organizacijoms, siūlančioms apmokėti mūsų mokymus, išvykas į konferencijas ir panašiai.
Žinau, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės Estijoje tikrai neturi tokios griežtos politikos, bet dauguma tikrai nepriima kelionių iš pelno siekiančių organizacijų.
Dar nežinau, kaip ši diskusija paveiks mūsų žurnalistų suvokimą, bet tikiuosi, kad žmonės kitąkart bus kur kas atidesni keliaudami už svetimus pinigus. Žurnalistai turi išlikti atviri ir kritiški savo pačių atžvilgiu – niekas už juos to geriau padaryti negali.

– Kaip manote, ko siekė „RIA Novosti” pirkdama keliones Baltijos žurnalistams ir dovanodama nešiojamuosius kompiuterius?
– Netikiu, kad pigiu nešiojamuoju kompiuteriu įmanoma nupirkti vyriausiąjį redaktorių. Manau, kad širdyje šie žurnalistai liko tokie pat nepriklausomi, kokie buvo anksčiau. Vis dėlto priimti tokio pobūdžio dovanas nėra sveikintina praktika. Kalbu ne tik apie nešiojamuosius kompiuterius, bet ir apie mokamą kelionę iš valstybės valdomos propagandinės naujienų agentūros.
Turbūt „RIA Novosti“ dovanojo kompiuterius dėl to, kad parodytų, kokie jie galingi ir turtingi yra. Netgi nemanau, kad rusai norėjo ką nors papirkti, greičiausiai jie tiesiog norėjo būti gerais bei mandagiais renginio šeimininkais.
Manau, kad apskritai į tokio pobūdžio renginius nereikėtų vykti.

– Bet juk galima kaip žurnalistui elgtis gudriau – jei, pavyzdžiui, važiuoji už valstybės pinigus, gali susidaryti savarankišką darbotvarkę ir rašyti visai ne apie tai, ko tave ten atvežė.
– Gerai, bet kam tada leisti mokėti už kelionę tokiai agentūrai kaip „RIA Novosti“ arba kam nors kitam? Jeigu tu nori parvežti žurnalistinį pasakojimą iš Maskvos, tai tiesiog nusipirk bilietą ir važiuok.

– Vis dėlto juk yra tokių kelionių, kur be valdžios pagalbos, kariuomenės palydos nepateksi – pavyzdžiui, Afganistanas, Irakas.
– Taip, bet tuomet reikėtų grąžinti pinigus už tavo kelionę mokėjusiai ir tave saugojusiai valdžiai.

– Bet juk keliaujama už svetimus pinigus dar ir todėl, kad redakcijos paprasčiausiai neturi pinigų.
– Tada reikia nevažiuoti. Reikia likti atviram sau. Galbūt tai toleruojama kitose verslo organizacijose, bet žiniasklaidoje svarbu išlikti atviriems ir nepriklausomiems. Kartais tai yra skausminga, kartais žurnalistas negali parašyti tam tikrų istorijų, nes paprasčiausiai stinga pinigų. Tai sudėtinga. Bet aš vis dėlto nesutinku, kad pinigų neturėjimas pateisina išvykas už turtingų korporacijų ar valstybių pinigus.

„Media 2009“ pamalonino Medvedevas ir kiti aukšti pareigūnai

Praėjusių metų pabaigoje Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ organizavo vadinamąjį Europos ir Azijos medijų forumą, kurį pavadino “Media 2009”. Kaip skelbia organizatoriai, jame apsilankė daugiau kaip 150 žiniasklaidos įmonių vadovų ir vyriausiųjų redaktorių iš viso pasaulio.
Aukšto lygio žurnalistams ir komunikacijos specialistams įžanginę kalbą rėžė pats Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Viena iš organizatorių – „RIA Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk teigė, kad, tapusi daugiaterpės žiniasklaidos pioniere, „RIA Novosti“ didžiuojasi būdama inovacijų centras.
„Forume stengsimės išvengti monologų. Tai turi būti dialogo, aktyvios komunikacijos, nuomonių pasikeitimo ir inovacijų forumas“, – „RIA Novosti“ pranešime anglų kalba cituojama S.Mironiuk.
Ji sakė, kad pagrindinės forumo dalyvių diskusijų temos bus trys: multimedijų žurnalistika, naujų produktų kokybė bei politika ir ideologija žiniasklaidoje.
„RIA Novosti“ išplatintame pranešime organizatorė džiaugėsi, kad per dviejų dienų įvykį žurnalistai iš Nepriklausomų valstybių sandraugos ir Baltijos šalių per plenarines sesijas, apskritojo stalo diskusijas ar grupiniame darbe galės susitikti su kolegomis rusais, vyriausybės atstovais, gerai žinomais Rusijos politikais ir viešaisiais asmenimis.
Ji taip pat sakė, kad būtų pamaloninta, jei kuri nors kita posovietinė šalis sutiktų šeimininkauti medijų forumui, vyksiančiam kitais metais. „Mes esame pasirengę pagelbėti, jeigu tik prireiktų organizuojant tokio pobūdžio renginį“, – sakė ji.

Šaltinis: „RIA Novosti”

Rusai stebisi, kodėl estai išpūtė tokį burbulą

Inovacijoms ir susitikimams su rusų valdžios pareigūnais skirtame forume dalyviams, tarp jų ir Baltijos šalių žurnalistams, dovanoti 260 eurų (apie 900 litų) kainuojantys nešiojamieji kompiuteriai. „Norėjome pabrėžti modernų žurnalistų darbo pobūdį modernioje aplinkoje“, – sakė „RIA Novosti“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Maksimas Filimonovas.
Renginyje dalyvavo keturi žurnalistai iš Estijos. Dalis jų parsivežė valstybės valdomos naujienų agentūros dovanotus kompiuterius. Apie tai, apeliuodamas į žurnalistų etiką, pirmasis prabilo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.
Forume dalyvavę devyni žurnalistai iš Lietuvos irgi paėmė „RIA Novosti“ dovanotus nešiojamuosius kompiuterius.
Forume dalyvavo dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Marius Laurinavičius, leidybos namų „Savaitė“ generalinis direktorius Aleksandras Maceina, Audrys Antanaitis iš „Žinių radijo“, dienraščio „Respublika“ redaktorius Algis Kalanta, Gintaras Sarafinas iš „Veido“, Valdemaras Puodžiūnas iš „Klaipėdos“, Stanislovas Gudavičius iš „Vilniaus dienos“, Nikolajus Žukovas iš žurnalo „Aviacijos pasaulis“ ir leidybos namų „Obzor“ valdybos pirmininkas Anatolijus Lozinskis.
„Neturime duomenų, kad konferencijos dalyvių gauti komplektai būtų interpretuojami kitose šalyse kaip Rusijos valdžios bandymas paveikti žurnalistų objektyvumą. Man atrodo, kad Estijos reakcija yra per emocionali ir neatspindi faktinio problemos masto. Mes per daug gerbiame savo kolegas, kad pagalvotume, kad tokia pigi dovana kaip nešiojamasis kompiuteris galėtų paveikti jų objektyvumą“, – sakė „RIA Novosti“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas M.Filimonovas.

Šaltinis: BNS

Publikuota “Atgimime” 2010 m. kovo 26 d. Nr. 11 (1070)

Buvusi “Dienas Mediji” vyr.redaktorė Nellija Ločmele: “Nenorėjome išeiti, bet negalėjome pasilikti”

Kristaps Kalns nuotrauka

Buvusi didžiausių ir įtakingiausių Latvijos žiniasklaidos leidėjų  vyriausioji redaktorė Nellija Ločmele kartu su keliolika dienraščio „Diena” redaktorių ir žurnalistų pasitraukė po to, kai tarptautinė žiniasklaidos korporacija „Bonnier” laikraštį pardavė neaiškiam investuotojui. Profesionalų komanda kuria naują žiniasklaidos priemonę, kuri tarnaus skaitytojui. Kalbėjosi Džina Donauskaitė

– Kada jūs sužinojote, kad „Diena” bus parduodama?
– Visi sužinojome tik liepos 3-iąją, tą dieną, kai buvo sudarytas pardavimo sandoris. Išplatintas pranešimas spaudai, „Bonnier“ ir naujų savininkų atstovas susitiko su personalu „Dienoje“. Tai buvo keista diena, susitikimas buvo nukeltas kelis kartus ir žmonės laukė iki pat vėlaus vakaro, kol jie ateis.
Susitikime „Bonnier“ atstovas pabrėžė, kad sandoryje jie nebuvo aktyvioji pusė, nebuvo aktyviai siekiantys parduoti „Dieną“, bet jiems buvo pateiktas geras pasiūlymas ir jie nusprendė jį priimti.

– Jūs nieko panašaus nesitikėjote?
– Ne. Nors ekonominė padėtis Latvijoje buvo išties sunki, mes dėjome daug pastangų, kad išspręstume savo problemas. Mes labai smarkiai – net 35 procentais – susimažinome savo išlaidas ir turėjome labai stiprią motyvaciją tęsti savo darbus. Po to, kai sumažinome savo išlaidas, „Bonnier“ pasakė, kad mes padarėme didelį darbą. Visą tą laiką manėme, kad jie mus palaiko. Bet pasirodė, kad taip nėra.
– Žiniasklaidos kompanijos visame pasaulyje šiuo metu išgyvena sunkius finansinius laikus. Tad gal nieko keista, kad „Dieną” nuspręsta parduoti, o darbą būtų galima tęsti toliau?
– Žinoma, jei tu kažką turi, tu gali tai parduoti. Tai ne problema, tai tik verslas. Labiausiai šokiruojantis dalykas yra visai ne tai, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“, o būdas, kaip jie tai padarė. Tai prieštarauja esminėms mūsų laikraščio prekės ženklo vertybėms. „Bonnier“ nuo pat pradžių sakė visiems ir, manau, mes savo darbu įrodėme tai, kad sąžiningumas, skaidrumas ir atskaitingumas yra labai svarbios žiniasklaidos verslo vertybės. Mes visada didžiavomės, kad galime būti tikri, jog mūsų savininkai yra tarptautinį pripažinimą turinti medijų kompanija, kuri neturi reputacijos problemų. Tad savo kasdieniame darbe taip ir elgėmės – žinojome, kad patys esame patikimi, skaidrūs ir atskaitingi, tad galime reikalauti atskaitomybės iš kitų. Pavyzdžiui, iš Latvijos politikos, ekonomikos žaidėjų. „Diena“ buvo stiprus balsas Latvijoje, buvome už skaidrumą, atskaitingumą, sąžiningumą. Taigi tai buvo šokiruojantis dalykas, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“ iš esmės nežinomiems savininkams. Žinoma, jie sakė, kad pažįsta investuotojus, bet visuomenė, „Diena“ žurnalistai jų nežinojo. Ir negali būti tikri iki šiol.

– Bet jums buvo paviešinta, kad naujasis savininkas yra „Nedela S.A.”, kurio 100 proc. akcijų savininkas yra Latvijos verslininkas Aleksandras Tralmakas (Aleksandrs Tralmaks), o paskui įvardyta multimilijonierių britų Rowlandų šeima?
– Taip, pats sandoris buvo pristatytas kaip įmonės išpirkimas: prieš tai buvę „Dienos“ valdytojai išperka Latvijos žiniasklaidos kompaniją iš „Bonnier“. Bet tai tebuvo viešųjų ryšių žingsnis. Nes Aleksandras Tralmakas, kuris sakė valdąs 100 proc. „Nedela S.A.“ akcijų, pirkimui tiesiog neturėjo pinigų. O be to, jeigu pažiūrėtume, kas yra ta „Nedela S.A.“ – tai kompanija, turinti ofšorinę struktūrą. Ji yra registruota Liuksemburge ir pagal šios šalies įstatymus neprivalo atskleisti pokyčių savo akcininkų struktūroje ir valdyme. Taigi mes galime gauti duomenų tik apie tai, kas yra įmonės įkūrėjai. O įkūrėjai, pasirodė, yra dvi Panamoje registuotos kompanijos.
Taigi kas A.Tralmakui davė pinigų? Jis pats mums numesdavo prieštaringos informacijos apie tai. Pirmiausia sakė, kad mus nupirko vaikinai iš „Skype“, Estijos klestinčio naujųjų technologijų verslo, paskui, spalį, jis paskelbė, kad tai yra Rowlandų šeima iš Didžiosios Britanijos. Esą tai ji dalyvavo sandoryje nuo pat pradžių.
„Dienos“ žurnalistai, praėjus po sandorio trims dienoms, pradėjo nepriklausomą tyrimą apie tai, kas yra jų žiniasklaidos priemonės savininkai. Tikrinome kiekvieną naujojo savininko numetamą informaciją. Jis sakė: tai – estai. Duodavo tam tikrus vardus. Mes jiems skambindavome, klausdavome. Ir jie atsakydavo: ne, mes neturime nieko bendra. Tikrinome kiekvieną versiją ir nuolat išsiaiškindavome, kad tai netiesa. Galiausiai, kai buvo įvardyta Rowlandų šeima, padėtis tapo tragikomiška. A.Tralmakas telefono žinute persiuntė mums britų verslininko kontaktus, pabandėme jam paskambinti, o mobiliojo ryšio operatorė pasakė, kad tokio numerio nėra. Vėliau buvo atsisakyta susitikti su mūsų korespondente Londone – ji nuvyko į Rowlandų šeimos verslo biurą. Tai toks elgesys, tokia laikysena, kokios tu nesitiki iš atsakingų, gerbiamų, patikimų žiniasklaidos priemonių savininkų. Nes, jeigu tau priklauso žiniasklaidos kompanija, kuri yra pati didžiausia ir įtakingiausia Latvijoje, tu turi gerbti žmones, suprasti, kad „Dienos“ prekės ženklo vertė reikalauja iš tavęs atsakingai elgtis su žiniasklaidos priemonės vertybėmis. Bet taip neatsitiko.
Kiek aš žinau, ir dabar „Dienoje“ likę dirbti žmonės neturi dokumentų, įrodančių, kad „Diena“ priklauso milijonieriams Rowlandams. Galiausiai A.Tralmako mes paklausėme, kokia iš tikrųjų yra tiesa. Ir gavome atsakymą, kad tai nesvarbu. Kad turime žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis atgal.
Toks neskaidrumas yra priežastis, kodėl pradėjo sklisti įvairūs gandai apie „Dienos“ pardavimą. Ir Latvijoje niekas negali jų sustabdyti. Plepama, kad arba „Dieną“ nupirko rusai, arba vietiniai oligarchai. Taigi vienaip ar kitaip situacija iš tiesų yra labai prasta. Man labai gaila dėl būdo, kaip „Bonnier“ pardavė kompaniją, jie tam tikra prasme nužudė prekės ženklo vertę. Buvo iš esmės išklibinti visi personalo vertybių pagrindai, visi ryšiai su mūsų skaitytojais, prenumeratoriais.

– O Latvijos įstatymai neįpareigoja paviešinti žiniasklaidos savininkų?
– Ne, to Latvijos įstatymai nereikalauja. Ir tai yra bėda.

– Ar naujieji savininkai darė įtaką laikraščio turiniui?
– Mūsų organizacinė kultūra ir struktūra leido redakcinius sprendimus priimti nepriklausomai. Kol galėjome išlaikyti tokią redakcinę struktūrą, kur aš veikiau kaip sargybinis, užtikrinantis, kad redakcijos žmonės galėtų laisvai dirbti, tol jie mums įtakos negalėjo padaryti.
Buvo tik vienas atvejis, kai naujų savininkų atstovas pas mane atėjo ir bandė įdėti vieną nuomonę į laikraštį, bet aš jam pasakiau: eikite lauk, mes neturėtume pradėti tokio pokalbio apskritai.
– Iš laikraščio kartu su kitais žurnalistais ir redaktoriais pasitraukėte spalio pradžioje. Ar savininkų klausimas buvo vienintelė priežastis išeiti?
– Tai buvo svarbiausia priežastis. Mes turėjome pradėti prenumeratos kampaniją ir sakyti, kad prašytume prenumeruoti „Dieną“, mes pažadame būti atsakingi, išlaikyti aukščiausius žurnalistikos standartus. Bet kas, jeigu aš negalėsiu ištesėti pažado? Tai reputacijos klausimas. Savininkai neturėjo jokios reputacijos, nes mes jos nežinojome. Vienintelė reputacija, kurią mes turėjome, – tai redakcijos narių reputacija, ja rizikuoti negalėjome.
Visas tas savininkų melas prieštaravo mūsų vertybėms.
Taip pat mes turėjome kitą rimtą argumentą – nesutarėme su savininko atstovu, kaip turės atrodyti laikraštis, nesutarėme dėl koncepcijos. Jis mums pasiūlė dar 55 procentais sumažinti išlaidas, kai mes jau ir taip buvome metų pradžioje susimažinę 35 procentais. Kalbėjausi su A.Tralmaku. Dar prieš savininkų pasikeitimą turėjome tam tikrų planų kitiems metams ir mes suplanavome, kad „Diena“ galės dirbti pelningai. Bet jis pareiškė, kad to nepakanka, mes turėtume uždirbti daugiau. Atsakėme, kad tai neįmanoma, ekonomika smunka ir negalime būti tokie godūs.
O jis mums atsakė, kad „aš ir esu godus“. Aš nesiderėjau dėl to, kad galėtume dirbti nuostolingai. Aišku, kad mes turime dirbti pelningai. Bet tai turi vykti tvariu būdu. Jis, beje, pasakė, kad nėra suinteresuotas laikraščiu.

– Ir tai yra jo žodžiai?
– Jis pasakė, kad tokį laikraštį, koks yra dabar, leisti labai brangu, kur kas daugiau pinigų gali uždirbti su linksminančiu, pramoginio turinio laikraščiu. Pavyzdžiui, jis turėjo idėją, kad mums reikėtų laikraščio nebeleisti šeštadieniais. Jis siūlė išsaugoti tik šeštadienio priedą.
Aš nebandžiau net skaičiuoti 55 proc. nukirpimo. To padaryti neįmanoma.Taip, mes galėjome dar apsikarpyti, bet tikrai ne 55 procentais. Daugiausia, ką galėjome vis dar išlaikydami bent jau laikraščio vertės branduolį padaryti, buvo dar trečdalio išlaidų nukirpimas. Bet aš jaučiau, kad tai nėra tikslas: naujieji savininkai nemanė, kad šis laikraštis yra vertybė.
Mes pasiūlėme surasti dar vieną investuotoją, kuris būtų skaidrus ir būtų suinteresuotas tomis žurnalistikos vertybėmis, kuriomis tiki visas personalas. Iš pradžių A.Tralmakas leido mums tai daryti. Tad ieškojome ir – jį radome. Tačiau A.Tralmakas atsisakė laikraštį parduoti. Mes supratome, kad dėl savininkų reikalų niekas nesusitvarkė, reputacijos problemos išliko, turėjome rimtų nesutarimų, koks turi būti tolesnis redakcijos darbas, kaip turi atrodyti laikraštis, kokie turi būti finansiniai ištekliai, skirti laikraščiui, be to, jis nenorėjo mūsų parduoti žmonėms, kad mes galėtume tęsti darbą taip, kaip mes manėme, kad reikėtų. Taigi supratome, kad „Dienoje“ paprasčiausiai negalime pasilikti.
– Kaip naujieji savininkai reagavo į jūsų sprendimą išeiti?
– Nebuvo beveik jokios rimtos, adekvačios, reakcijos. Manyčiau, kad A.Tralmakas padarė dar vieną viešųjų ryšių klaidą. Kai nunešėme pareiškimus, jis liepė mums skubiai pasišalinti iš redakcijos, neleido net pasikalbėti su žmonėmis. Susitikimą su darbuotojais surengėme kavinėje, už redakcijos ribų. Tai tikrai atrodė kaip revoliucija, nes lauke, kai išėjome, mūsų laukė televizijos kameros. Nuo tada jis stengėsi aiškinti, kad, viena vertus, nieko neįvyko, kita vertus, nesvarbu, kad tie žmonės išėjo, „Diena“ ir toliau yra leidžiama. Jie paskui bandė rasti „Dienai“ naują redaktorių, bet nesėkmingai iki pat dabar.
– Laikraštį palikote per ekonominę krizę, neturėdami kur eiti. Ar nebaisu buvo priimti tokį sprendimą?
– Žinoma, kad tai liūdna padėtis. Ir manau, kad niekas nėra laimėtojas. Išskyrus tuos žmones, kuriems nepatinka „Diena“, kuriems geriau, kad nebūtų stiprios gerų žurnalistų komandos.
– Pavyzdžiui, kam tai naudinga?
– Aš manau, kad politikai yra labai laimingi. Jeigu nėra stiprios žurnalistų komandos, kuri kritiškai žiūri į tavo reikalus, jautiesi laisvesnis. Tai akivaizdu ir labai liūdna. Tai nebuvo atvejis, kad mes norėjome išeiti. Manau, kad padėtis buvo tokia, kad turėjome savęs klausti: ar galime pasilikti? Kai supratome, kad tie dalykai, kurie mums buvo svarbūs ir turėjo profesinę bei asmeninę prasmę, pasikeitus savininkams nebeturi reikšmės, tai tiesiog nebegali pasilikti. Dabar ne sovietų laikai, kai negali palikti šalies, komunistų partijos ar panašiai. Ne. Dabar esame laisvi. O laisvė – tai ir atsakomybė už savo sprendimus.
– Bet jūs nesitraukiate iš žurnalistikos apskritai? Kokie jūsų planai?
– Turime labai daug vilčių, kad būsime sėkmingi įkurdami kitą žiniasklaidos priemonę. Kai išėjome, kad palaikytume ryšį su savo skaitytojais, sukūrėme interneto svetainę www.citadiena.lt (iš latvių kalbos išvertus tai reiškia „Kita diena“). Pradėjome publikuoti unikalią autorinę medžiagą, kurią ir taip būtume publikavę „Dienoje“. Mes tai darome veltui, niekas negauna jokio užmokesčio, tai – savanoriškas darbas.
Džiugu, kad daugybė žmonių susisiekė su mumis, siūlė savo pagalbą. Tai iš tikrųjų buvo didelis dalykas, tai išprovokavo pozityvų atsaką. Taigi mes turime planų sukurti naują žiniasklaidos priemonę. Mes manome, kad apie ją jau galėsime pranešti šį mėnesį, tai yra gruodį, o naują žiniasklaidos priemonę įkurti sausį arba kitų metų pradžioje. Ją įsivaizduojame kaip tinklalapio ir spaudos mišinį. Tikimės, kad rasime teisingus investuotojus.
– Ar lengva surasti rėmėjų naujai žiniasklaidos priemonei, žiniasklaidos įmonės visame pasaulyje patiria didelių nuostolių ir bankrotų?
– Taip, tai sudėtingas laikas kiekvienam. Latvijos padėtis yra ypač sunki, tad kai tu susisieki su tarptautiniais fondais ir siūlai kažką, tai jie atsako: „Kur? Latvijoje? Oi ne, ne ne.“ Ne todėl, kad mano, jog siūlomas projektas negeras. Bet todėl, kad netiki, jog Latvijos ekonomika bus sutvarkyta. Taigi tai viena bėda.
Antra problema – tai medijų industrija kaip tokia. Nes kompanijos turi „juodai baltą“ įsivaizdavimą apie naująsias technologijas ir spaudą. Jie įsivaizduoja, kad spauda kaip tokia yra neperspektyvi. Jie norėtų investuoti į naujas tinklalapių iniciatyvas. Bet aš manau, kad įmanoma rasti investuotojų, kurie ne tik kartoja šūkius apie interneto pergalę, bet ir bando suprasti padėtį. Mūsų padėtis yra labai sunki, nes matome, kad tradicinis verslo modelis finansuojant kokybinę žiniasklaidą nebėra tvarus. Taigi turime rasti naują modelį ir tai padaryti reikia labai greitai. Nes šis sunkmetis gilina ir aštrina situaciją.
Žinoma, jei tu gyveni interneto pasaulyje, visada gali sakyti, kad kiekvienas gali būti žurnalistas, kad žmonės gali keistis informacija ir naudotis socialiniais tinklais. Bet tai yra tas pats, kas sakyti, kad tu gali būti gydytojas arba chirurgas pats sau. Redakcinio darbo vertė yra gebėjimas atrinkti informaciją, ją vertinti, tikrinti ir sutaupyti laiko skaitytojui. Tai yra kažkas, kas atskiria žiniasklaidą nuo „Twitter“ vartotojo, kuris dalijasi savo įžvalgomis, emocijomis. Jis liudija kažką. O liudijimas yra iš esmės kitoks nei žurnalistinis darbas. Reikia nepainioti saviraiškos laisvės su žurnalistika kaip profesija. Aš iš tiesų manau, kad tam, jog išsaugotume žurnalistiką, turime sustiprinti esmines žurnalistikos vertybes, kurios yra faktų tikrinimas, analizė, tyrimai. Tai yra dalykai, kurių niekas kitas negali padaryti.
Tačiau tikiuosi, kad socialiai atsakingas verslas supranta, jog mūsų demokratijos padėtis yra labai sudėtinga. Ekonominė krizė sudavė smūgį visai valstybės esmei. Tai buvo valstybės bankrotas. Mes iš naujo turime sukurti valstybę. Žmonės netiki dabartiniu elitu, todėl turime būti jiems patikimas informacijos šaltinis. Jei gauni informaciją, kuria pasitiki, bet ji yra šališka arba klaidinga, tu nebematai aiškiai pasaulio. Latvijai reikia turėti patikimą informacijos šaltinį, kad žmonės galėtų priimti argumentuotus sprendimus. Moderni visuomenė labai smarkiai priklauso nuo žiniasklaidos, tad žiniasklaida turi būti sąžininga. Kitu atveju žiniasklaida neturi jokios reikšmės. Tai labai svarbu, nes padeda veikti visuomenei.

Spausdinta “Atgimime”, 2009 m. gruodžio 4-10 d. Nr. 43 (1057)

Geriausi laikraščio redaktoriai – skaitytojai

The Guardian nuotrauka

– Susitikime su Lietuvos žurnalistais, surengtame korupcijos tyrimų organizacijos „Transparency International” Lietuvos skyriaus, jūs sakėte, kad redakcijos santykiai su auditorija yra esminis dalykas, apibūdinantis gerą laikraštį. Taip pat sakėte, kad tai, jog laikraštyje yra skiltis, skirta skaitytojų laiškams, visai nerodo laikraščio skaidrumo ir atskaitingumo skaitytojams. Kas čia bloga?

 – Aišku, čia nėra nieko bloga. Paviešinti skaitytojų įnašą į laikraščio turinį yra esminis dalykas. Tačiau kartu manau, kad to nepakanka. Jei laikraščio redakcija įžeidė skaitytoją arba savo aprašytos istorijos herojų, tai publikuoti nepatenkintojo laišką savo interneto svetainėje ar specialioje skiltyje laikraštyje yra per maža. Tai nėra skaidrumo požymis ir visiškai neliudija apie laikraščio atskaitomybę auditorijai. Tai būtų tas pats, jei sergantis žmogus kreiptųsi į gydytoją, išdėstytų jam savo problemą, o gydytojas atsakytų, kad nieko negali padaryti.
Laikraštis turi leisti save pamokyti.

Į mane dažnai kreipiasi mano laikraščio straipsniuose aprašyti žmonės. Dažnai jie skundžiasi, kad straipsnyje buvo neadekvačiai reprezentuoti. Tada aš imuosi žurnalisto darbo, kuriuo skundžiamasi, tyrimo. Paaiškėjus, kad straipsnis besiskundžiančiojo atžvilgiu tikrai neteisingas, kaip skaitytojų redaktorius turiu galią įvesti informacijos balansą.

Galiu pristatyti besiskundžiančiojo mintis atskirame straipsnyje, pataisyti įspūdį, kurį sukėlė neteisingai, neadekvačiai laikraštyje atskleista žmogaus istorija. Tai darydamas laikraštis pripažįsta, kad jis iš tikrųjų kažką įskaudino ir nori pasitaisyti. Taigi tai nėra tas pats, kas publikuoti žmogaus atsakymą į straipsnį. Laikraštis turi imtis konkrečių žingsnių ieškodamas būdų pagelbėti įskaudintam žmogui, siekti atitaisyti žalą, padaryti viską teisingai, veikti pagal aukščiausius žurnalistikos standartus.

– Ir tas žmogus, kuris redakcijoje ieško šių būdų, esate jūs, naujienų ombudsmenas, arba skaitytojų redaktorius?

– Taip. Ombudsmenas – tai skėtinis terminas, apibūdinantis žmones, kurie dirba tokį darbą kaip aš. Dažniausiai mus vadina skaitytojų redaktoriais arba skaitytojų advokatais. Amerikoje yra paplitęs kitas terminas – viešieji redaktoriai.

– Lietuvoje, kai skaitytojai yra nepatenkinti laikraščio straipsniu, paprastai jie kreipiasi tiesiai į laikraščio redaktorių. Kuo skaitytojų redaktoriaus laikysena kitokia?

– Taip, tradiciškai žmonės kreipiasi tiesiai į redaktorius. Skaitytojų redaktoriaus pozicija „The Observer“ savaitraštyje atsirado prieš aštuonerius metus ir per tiek laiko skaitytojai jau įprato kreiptis į mane. Be abejo, skaitytojų redaktorius turi būti matomas, žmonės jį turi pažinoti ir pasitikėti. Mano užduotis nėra redaguoti skaitytojų laiškų skiltį. Tai daro laikraščio redaktorius.

Mano darbas yra tiesiogiai susijęs su žurnalistikos mechanika. Šis darbas prasideda po publikacijos pasirodymo, kai gaunamas skaitytojo skundas. Kitaip tariant, aš esu reaktyvus. Kai mano laikraštis publikuoja staipsnį, dėl kurio skaitytojas pasiskundžia, tada aš einu patikrinti, kaip žurnalistas rinko informaciją ir rengė straipsnį, ar jis padarė viską, kad istoriją atskleistų profesionaliai.

Būna, kad kartais laikraščio redaktorius ar žurnalistas ateina pas mane ir klausia, ką aš manau apie dar nepublikuotą straipsnį, sakinį, žodį, nuotrauką, prašo patarimo, kaip jiems derėtų pasielgti. Tačiau aš atsisakau vertinti straipsnį, kol jis dar nėra publikuotas, nes tai mane padarytų asmeniu, įsitraukusiu į laikraščio rengimą. Tai nėra mano darbas – nuspręsti, koks laikraštis turi pasirodyti. Mano darbas yra padedant skaitytojams nuspręsti, ar tai, ką laikraštis padarė, buvo sąžininga.

Sakykime, jūs parašėte straipsnį, ateinate pas mane. Aš perskaitau ir pažeriu patarimų: turėtumėte įtraukti šitą faktą, išmesti aną informaciją, turėtumėte pakalbinti dar vieną žmogų, o ano cituoti neverta. Žurnalistas paklauso, istorija publikuojama. Ir po jos – savo paties nuostabai – aš gaunu skaitytojų nusiskundimų. Tad kaip aš tada galiu tirti nusiskundimus, jei buvau įsitraukęs į straipsnio kūrimą nuo pat pradžių? Tai iš karto padarytų mane žurnalisto, redakcijos gynėju. Tuo tarpu man reikia išlaikyti atstumą: rūpintis skaitytojais ir kartu savo redakcijos žurnalistiniu profesionalumu.

– Tad jūs esate iš esmės kritiškas laikraščio, kuriame dirbate, atžvilgiu. Koks jūsų, kaip skaitytojų redaktoriaus, santykis su laikraščio redaktoriumi?

– Sakyčiau, kad santykis yra gana patogus, tikrai ne antagonistinis. Laikraščio redaktorius žino, kad kartais būsiu kritiškas jo darbo atžvilgiu, bet taip pat, tikiuosi, žino, kad kritikuoju padėdamas tobulėti. Neseniai turėjome sudėtingą situaciją. Šiais metais publikavome kontroversišką istoriją apie vadinamąsias klimato stovyklas – žmones, įsikuriančius netoli oro uostų, gamyklų, kad parodytų nepritarimą veiksmams, skatinantiems klimato kaitą.Straipsnyje buvo rašoma, kad yra pagrindo tikėti, jog dalis judėjimo prieš klimato kaitą dalyvių buvo infiltruota į teroristų organizacijas ir tose klimato stovyklose planuojami teroristiniai veiksmai.

– Bet kaip patikrinti tokio pobūdžio informaciją?

– Būtent kaip ją patikrinti? Greičiausiai ši informacija nebuvo patikrinta, tačiau pati istorija – paviešinta. Ar klimato stovyklos buvo kaip nors susijusios su šešėline organizacija, su žmonėmis, kurie naudoja teroristinius metodus, šimtų žmonių žudymus, kad išplatintų savo pranešimą? Ši istorija sukėlė neregėtą atgarsį, niekam nebuvo aišku, ar iš tiesų žmonės, sėdintys palapinėse, gali suorganizuoti teroristinę ataką. Dauguma skaitytojų buvo įžeisti, gavau daug laiškų.

Ėmiausi šio atvejo tyrimo, apklausiau reporterį ir sužinojau, kad šią informaciją laikraščiui suteikė tik vienas šaltinis iš slaptojo policijos padalinio, stebinčio teroristinius veiksmus. Bandžiau susitikti su tuo žmogumi, tačiau niekas iš to padalinio su manimi nekalbėjo. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad mes turime viešai atskleisti, kas metė šį kaltinimą. Mat jis įžeidė daugumą klimato kaitos aktyvistų ir padarė didelę žalą judėjimui prieš klimato kaitą. Nuėjau pas redaktorių, išdėsčiau savo argumentus. Jis sutiko: taip, mes klydome, nes pradėjome skelbti istoriją neįsitikinę.

Negana to, jis sutiko, kad ši informacija varžo pačią redakciją ir ją reikėtų kuo greičiau pašalinti iš interneto svetainės. Aš sakiau, kad mes turime būti kritiški savo pačių atžvilgiu. Parengiau komentarą, aiškinantį, kodėl mes nusprendėme istoriją išimti ir kaip atsitiko, kad paskelbėme tokią neaiškią, netikslią ir iki galo nepatikrintą žurnalistinę informaciją. Taigi mes stengiamės būti visiškai sąžiningi ir atviri su savo skaitytojais.

Šis žingsnis leido išlaikyti daug skaitytojų, kurie identifikuoja mano laikraštį su aplinkosauginiais dalykais, kaip leidinį, susirūpinusį aplinkosauga. Iš tiesų tai atsiskleidė kaip konstruktyvus būdas kritikuoti žurnalistiką, bet tuo pačiu metu išlaikyti savo skaitytojus.

– Skaitytojai tampa išsigelbėjimu nuosmukio metu, krentant pardavimams?

– Skaitytojai bet kuriam laikraščiui visada buvo gyvybės šaltinis. Mes turime dirbti vis sunkiau ir atsakingiau, kad išlaikytume skaitytojus. Anksčiau buvo galima nepriimti jų už gryną pinigą, nes jie neturėjo kito pasirinkimo. Tam, kad gautų informaciją, jie būdavo priversti pirkti laikraštį. Paskui atsirado televizija, radijas, kurie atėmė dalį skaitytojų. Dabar – internetas, padarantis laikraščius nemokamus ir laisvai prieinamus. Taigi laikraščio ir skaitytojų santykis iš esmės pasikeitė. Dabar skaitytojai yra kur kas galingesni, nei buvo anksčiau. Taigi reikia jiems geriau tarnauti. Jei nori, kad tavo žurnalistiką skaitytų, turi paisyti jų interesų.

Negalėčiau sakyti, kad laikraščio pelnas yra didesnis dėl to, kad laikraštis turi ombudsmeną. Net nemanau, kad įmanoma tarp šių dviejų dalykų rasti koreliaciją. Manau, kad ombudsmeno institucija padeda sekti skaitytojų nuotaikas, skaitytojų stebėjimas yra nuolatinis. JAV ir Britanijoje laikraščių tiražai mažėja labai smarkiai, tačiau kai kurie iš jų laikosi neblogai. Esu laimingas sakydamas, kad „The Observer“ laikosi gana neblogai. Taip pat kaip ir mūsų seseriškas leidinys „The Guardian“.

Nepasakyčiau, kad puiku, bet mūsų rodikliai nekrenta taip smarkiai kaip konkurentų. Tikrai negaliu teigti, kad taip yra dėl to, kad mes turime ombudsmeną, bet galiu tvirtinti, kad ombudsmeno laikysena padeda atrasti raktą prie skaitytojų, išlaikyti lojalumą. Jei tavimi pasitiki, tave perka. Turime rodyti, kad mums rūpi žurnalistikos kokybė ir tikslumas, turime būti matomi, kviesti skaitytojus, kad jie taptų mūsų aprašomų istorijų dalimi. Štai kodėl tiek daug kalbama apie piliečių žurnalistiką. Kita vertus, kaip profesionalas, ombudsmenas taip pat turi būti atsargus, jis negali atverti vartų bet kam. Tačiau šiuo metu vyksta intensyvus dialogas tarp naujienų vartotojų ir naujienų gamintojų, net galima sakyti, kad nyksta riba tarp šių dviejų grupių.

– Būtent čia gali slypėti pavojus: stiprių finansinių interesų grupių, viešųjų ryšių specialistų, politikų spaudimas ombudsmenams, kad jie darytų įtaką laikraščių turiniui.

– Paprastai man rašo labai lojalūs laikraščio skaitytojai – žmonės, kurie mato, kad laikraštis grimzta žemyn.Tai – įvairaus amžiaus žmonės, ne tik pensininkai, kaip kartais įprasta manyti. Jie nori, kad žurnalistikos standartai pagerėtų, jie nenori atsivertę laikraštį skaityti netikslią informaciją. Tačiau taip – dažnai didelių korporacijų viešųjų ryšių specialistai, politikai spaudžia ombudsmenus.

Tai mes matome. Reaguoju ir į jų skundus, visada atsakingai tiriu, ar laikraštis iš tikrųjų buvo neteisus, o gal viešųjų ryšių specialistas tiesiog nori perpiešti paveikslą savo naudai. Kalbant apie politikus, tai jie Britanijoje turi daug storesnes odas. Jie turi 200 metų patirtį su galinga stipria spauda, žiūrinčia į jų darbus, kritikuojančia juos. Ir jie žino, kad dažnai skundimasis laikraščiu duoda priešingus rezultatus. Nes laikraštis tikrai klaus savęs, kodėl šis žmogus skundžiasi, ir nagrinės toliau tam tikrą istoriją. Tačiau yra buvę atvejų, kai politikus pacituojame netiksliai. Mes prisiimame atsakomybę, taisome savo klaidas.

– Klausant jūsų pasakojimo, man atrodo, kad būtų sunku arba net neįmanoma padaryti, kad skaitytojų redaktoriaus institucija atsirastų ir Lietuvoje. Čia, jei pernelyg skrupulingai taisysi savo klaidas, dalies skaitytojų turbūt būsi suvokiamas kaip nevykėlis, nesugebantis dirbti savo darbo. Be to, Lietuvoje neturime stiprių žurnalistų savireguliacijos institucijų – jų sprendimai niekam neįdomūs, o kartais ir labai kontroversiški. Atrodo, kad mažai kam rūpi skaitytojų reakcija.

– Tai gali atrodyti neįmanoma. Tai atrodė neįmanoma ir Britanijoje. Drąsi, solidi spauda neatsiranda per trumpą laiką. Taip buvo Britanijoje, taip yra ir Lietuvoje. Posovietiniame pasaulyje visa sistema labai greitai pasikeitė ir reikia pripažinti, kad jūs padarėte daug svarbių žingsnių. Kuo daugiau jūs sugebėsite išlavinti savo skaitytoją būti kritiškam to, ką jis skaito, atžvilgiu, tuo daugiau yra vilties, kad sukursite stiprią, brandžią ir drąsią žiniasklaidos priemonę. Taip tikrai atsitiks.

Kodėl žmonės nuvertė komunizmą? Todėl, kad jiems pasidarė bloga ir jie pavargo nuo propagandos. Kai kurios jūsų žiniasklaidos įmonės ir toliau bando daryti tą patį ir daro iš to pinigus, jie bando numalšinti informaciją, kuri gali kenkti jų verslui. Jie nedaro laikraščių, jie rengia propagandinius lankstinukus. Išlavinti, kritiški skaitytojai ilgainiui pradės tai atmesti. Ombudsmeno institucija neįmanoma tik tose šalyse, kuriose spauda yra tiesiogiai kontroliuojama valdžios.

Publikuota “Atgimime”, 2009 m. spalio 16-22d. Nr. 36 (1050)

Prof. George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. Džina Donauskaitė

– Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai?

– Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

Septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje užsimezgė pilietinių, moterų teisių judėjimai, aštuntajame dešimtmetyje – gėjų teisių judėjimai, protestai prieš Vietnamo karą. Buvo rengiama daug protesto kampanijų.

Kad klestėtų visuomenės judėjimai, yra svarbūs ir jų dalyviai. Turi būti grupės energingų, entuziastingų žmonių, kurie nori permainų. Tai gali būti akademikai intelektualai, taip pat vadinamieji „antiakademikai“, grass–roots (liet. bendruomenių) aktyvistai. Pastarieji akademikus dažnai suvokia kaip problemos, su kuria reikia kovoti, dalį. Jie sako, kad akademikai tiesiog sėdi ir kalbasi, bet iš esmės nededa realių pastangų, kad ką nors pakeistų. Tik nedaugelis geba suderinti akademinį darbą su socialiniu aktyvumu.

Pavyzdžiui, žurnalo „Socialinių judėjimų studijos“ (angl. Social movement studies), kurio vienas redaktorių buvau ir aš, sumanymas buvo sukurti bendrą akademikų ir grass roots aktyvistų erdvę, per kurią į judėjimus galėtų aktyviau įsitraukti akademikai, o aktyvistai galėtų konstruoti savo judėjimų tęstinumą per protestų teorijos ir istorijos pažinimą.

Tai ne visai pavyko. Žurnalas tapo tik akademiniu, kuriame sociologai, kultūros studijų tyrėjai, politikos mokslų tyrėjai kalbėjosi tarpusavyje. Taigi yra sudėtinga suburti akademikus ir visuomenės aktyvistus į vieną pasaulį, vieną erdvę, kuri būtų anapus to paprastojo aktyvizmo formų – eitynių, protestų, barikadų statymo. Tačiau tai viena iš svarbiausių užduočių įprasminant ir įveiksminant visuomeninius judėjimus, kad jie galėtų daryti didesnę įtaką.

– Kodėl subkultūras priskiriate prie politinių visuomeninių judėjimų?

– Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad subkultūros atsirado iš gatvių. Gatvės suvokiamos kaip romantiška, fetišistinė erdvė, kurioje buriasi jaunos kartos žmonės ir per savo medijas formuoja naują žvilgsnį į pasaulį. Viena vertus, jie išsiskiria savo mėgstamos muzikos, aprangos stiliumi, kita vertus, tas jų naujas žvilgsnis yra iš esmės politinis.

– Ar žmonės Britanijoje nori būti pilietiškai aktyvūs, ar jaunoji karta yra politiškai angažuota?

– Į šį klausimą atsakau stebėdamas savo studentus. Daugelis jų yra 18–21 metų. Universitete jiems siūlau kursus apie politinę kultūros veikimo sampratą. Žinoma, galbūt aš gaunu nepakankamai reprezentatyvius atsakymus į šį klausimą, nes mano studentai domisi politika. Jauni žmonės dažnai kritikuojami, viena vertus, dėl to, kad nėra gana angažuoti, kad yra hedonistiški, jiems rūpi tik įžymybės ir televizijos žvaigždžių kultūra. Kita vertus, jaunimas kritikuojamas ir dėl to, kad yra antisocialus, linkęs užsisklęsti įvairiose subkultūrose.

Aš pats nebūčiau linkęs palaikyti šio tradicinio nostalgiško naratyvo, kad „štai mūsų laikais buvo kitaip, buvo geriau“. Mes, vyresnioji karta, naudodami tokį nostalgišką naratyvą jaunų žmonių kritikai, jų niekaip neužkrėsime socialinio, pilietinio, arba, vadinkime, politinio aktyvumo idėja. Man rūpi jiems siūlyti įžūlias idėjas, kurios iš tiesų galėtų juos įkvėpti.

Daug jaunų žmonių Didžiojoje Britanijoje nenori būti aktyvūs, nes jie daug girdėjo apie socialinį aktyvizmą, kuris vyko kelis dešimtmečius iki jų gimimo. Labai daug jaunų moterų Didžiojoje Britanijoje sako: „Aš nesu feministė, bet…“ Jos vis tiek pozicionuoja ir suvokia save moterų judėjimo, kuris vyko septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, kontekste. „Aš nesu feministė, bet“ reiškia, kad toms jaunoms moterims, kurios taip sako, yra sunku tvirtinti, jog jos turi aiškias politines sąsajas su feminizmu, nes į tai yra nepatikliai žiūrima iš visuomenės daugumos pozicijų, į tai nepatikliai žiūri vyrai ir kitos jaunos moterys.

Feminisčių problemos nebėra daugelio jaunų moterų kasdienio diskurso dalykas. Tačiau pažiūrėkime, ką pasako tas „bet“. Tas „bet“ reiškia, kad aš žinau, kas yra feminizmas, ką gero jis man davė, tačiau negaliu juo žavėtis ir pasakoti apie tai savo draugams. Galima rasti labai daug argumentų – pavyzdžiui, vaikinai to nemėgsta ir panašiai.

Tačiau tai – dar ne galutinė stotelė, čia tradiciją sukaupusio feministinio pilietinio judėjimo prasmė nesibaigia. Tos jaunos moterys baigs universitetus, paskui – penkeri metai darbovietėje, dešimt metų santuokinio gyvenimo, kol galiausiai jos pagalvos: „Žinote ką, iš tikrųjų aš esu feministė. Ir visą laiką ja buvau. Ir tuose tekstuose, kuriuos aš skaičiau universitete, iš tikrųjų buvo svarstomi svarbūs dalykai, jie yra teisingi.“

Aš tikiu ir tokiu pilietinių judėjimų tradicijų tęstinumu, jų idėjų gyvybingumu bei atnaujinimu.

– Kaip pasikeitė politinis aktyvumas Didžiojoje Britanijoje tuo laikotarpiu, kurį jūs tyrinėjate?

– Galime trumpai apžvelgti. Septintasis dešimtmetis – didelis politinio aktyvumo sprogimas. Apie 95 proc. visų Didžiosios Britanijos žmonių tiesiog gyveno kasdiene buitimi. Visuomenėje buvo tik apie 5 proc. vadinamųjų aktyvistų, hipių, „frykų“ (angl. freaks – keistuoliai). Tačiau ši maža dalis žmonių per septintąjį dešimtmetį turėjo didžiulę įtaką visuomenės pokyčiams. Daug reikalavimų buvo patenkinta ir pokyčių teisiniame reglamentavime pasiekta būtent šios kartos aktyvistų. Tai buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje.

Devintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko svarbios politinės permainos. Į valdžią atėjo radikali dešiniųjų vyriausybė. Valdant Margaret Thatcher (Margaret Tečer) buvo ketinama pakeisti tradicinio britiško gyvenimo suvokimą ir realijas. Ir ši vyriausybė tai padarė – ji pakeitė politinį peizažą. Margaret Thatcher buvo svarbi radikali asmenybė, padariusi didelę įtaką Didžiajai Britanijai. Tuo metu telkėsi daug opozicijos, visuomenė tapo poliarizuota.

Jei pažiūrėtume į policinės jėgos vartojimą Didžiojoje Britanijoje tuo metu, pamatytume, kad tai buvo labai politizuotas ir pavojingas momentas šalies istorijoje. Buvo matyti didelis klasinis antagonizmas, alternatyvių kultūrų ir policinės jėgos antagonizmas. Naujoji vyriausybė save priešino su profsąjungomis ir dirbančiąja klase, priešino su hipiais, “frykais” ir kitais aktyvistais. Policija buvo naudojama, kad pakeistų tų aktyvistų nuomonę, kad nutildytų juos, priverstų pasiduoti. Bet tai niekaip negalėjo įvykti. Profesinės sąjungos dar niekada nebuvo tokios stiprios kaip tuo metu, o alternatyvi visuomenė taip pat dar niekada nebuvo tokia antagonistinė kaip Margaret Thather valdymo laikais.

Tai Britanijoje buvo destabilizuojantis ir gluminantis periodas, kuris sukėlė masinį visuomenės antagonizmą.

Aš maniau, kad dešimtajame dešimtmetyje nieko ypatinga nebevyko. Tačiau svarbu tai, kad atsirado naujos jaunų žmonių grupės, kurios protestavo prieš tuomet Didžiojoje Britanijoje statytą greitkelį. Buvo organizuojamos protesto stovyklos – žmonės gyveno po atviru dangumi, miškuose mėnesį, pusę metų, metus taip įprasmindami savo nepritarimą. Ir ilgainiui tų grupių atsirado vis daugiau – plito “pasidaryk pats” idėjos, antiautomobilinė kultūra.

Toks aktyvistų organizavimosi būdas įkvėpė “žaliąją” politiką. Šie jauni žmonės turėjo labai mažai sąsajų su ankstesnių kartų aktyvistais. Per keletą metų jų judėjimas išsiplėtė, įsiliejo į pasaulio antiglobalistinius ir antikapitalistinius judėjimus.

Kalbant apie subkultūras, per pastaruosius 20 metų vyko subkultūrų postmodernėjimas, todėl šiandien nebėra taip lengva identifikuoti politines pozicijas per subkultūrų tapatumą. Ir vyko ne tik subkultūrų postmodernėjimas. Kartais sunku identifikuoti politines pozicijas net politinėse partijose.

– Galbūt vadinamieji grass roots visuomeniniai judėjimai gali padėti išgryninti politines pozicijas?

– Bent jau Didžiojoje Britanijoje darosi vis sunkiau identifikuoti politines pozicijas. Kartu su politikos modernėjimu ateina postideologinis periodas, vis dažniau linkstama į konsensusą. Sakyčiau, kad tai vyksta dėl liberalios demokratijos įsitvirtinimo valstybėje ir visuomenėje.

Liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Aš iš esmės nepalaikau liberalios demokratijos dvasios. Nes visuomenei, mums, reikia tų ramybės drumstėjų, reikia aktyvistų, žmonių, kurie mus speistų į kampą, o kartais net gana radikaliai. Tik taip įmanoma stimuliuoti demokratiją ir ją atnaujinti.

Įtvirtinta liberali demokratijos forma ilgainiui tampa ribota ir ribojanti. Ją reikia stumti ne tik, kad atnaujintum, bet ir kad išplėstum. Tai ir yra aktyvistų darbas.

– Kaip tie visuomeniniai judėjimai, kartais – net labai radikalūs, gali padaryti įtaką tam, kas vyksta valdžios sluoksniuose, kaip jie gali sukelti permainas?

– Tos priemonės paveikti politinius, visuomeninius pokyčius gali susidaryti iš labai mažų dalykų, tačiau kai kurios yra ypač svarbios.

Svarbus yra pilietinio judėjimo vidinės organizacijos lygis. Tai dažniausiai būna nuobodi politinio aktyvizmo dalis. Tai – dalyvauti susitikimuose, konstruoti strategiją, kalbėtis apie planus. Kai kurie žmonės tiesiog nenori to daryti, jie nori išeiti į demonstracijas, burtis į protesto stovyklas, veikti ką nors kur kas aktyvesnio, o ne planuoti. Tačiau organizacinis momentas yra labai svarbus. Jei neturi organizacijos, jei neturi bendraminčių tinklų ar bent menkiausios struktūros, tai veikti ir padaryti efektą visuotiniams pokyčiams yra gana sunku.

Aišku, neatsiejama politinio aktyvizmo dalis yra medijų naudojimas savo tikslams pasiekti. Jei pilietiniai aktyvistai negali patekti į vyraujančią, tradicinę, žiniasklaidą, jie paprastai kuria savo –alternatyviąją žiniasklaidą.

Aš domėjausi „Indymedijos“, t.y. alternatyvių pilietinių judėjimų žiniasklaidos, atsiradimu per pastarąjį dešimtmetį. Tai dalis alternatyvios medijų tradicijos, kurios šaknys – septintojo dešimtmečio pogrindinė spauda ir piratinio radijo atsiradimas. Tai – ilgi metai nepasitenkinimo vyraujančia žiniasklaida tradicija. Politiniai aktyvistai paprastai mano: kadangi vyraujanti žiniasklaida nenori mūsų įsileisti, kadangi ji nerašo mūsų istorijų, kadangi ji iškreipia mūsų pasakojimus ir teikia pirmenybę valdžios atstovų balsams, o ne mums, mes turime kurti savo žiniasklaidą.

Kalbant apie efektą, kurį galima padaryti per tokią alternatyvią spaudą, aišku, pirmiausia ji veikia kaip idėjinių bendraminčių telkimo, susižinojimo, žinių, įgūdžių perdavimo priemonė. Bet, pavyzdžiui, man teko matyti vieną pogrindinį Britanijos septintojo dešimtmečio žurnalą, kuris turėjo nuolatinį skyrelį „Nesąmoningiausias savaitės suėmimas“ (angl. Crap arrest of the week). Iš pirmo žvilgsnio tie suėmimai atrodė niekuo neišsiskiriantys, o skyrelio politinės užmačios atrodė „nerimtos“, trivialios, humoristinės. Tačiau dešimt metų kiekvieną savaitę būdavo tą skiltį kuo užpildyti. Ir po kiek laiko, nori nenori, imi galvoti: „Dieve, iš tikrųjų – kažkas iš esmės yra blogai mūsų baudžiamojoje sistemoje.“ Netgi per tokias smulkmenas galima keisti politinę sistemą.

Žinoma, dabar galime kalbėti apie internetą kaip telkimo priemonę – prieš dvidešimt metų dar negalėjome to padaryti. Interneto stiprybė yra ta, kad jis yra atviras ir prieinamas, jame galima pateikti aukštos kokybės medžiagą. Tačiau blogai yra tai, kad internetas nėra viešoji medija. Tai nėra laikraštis ar skrajutė, kurią galima būtų platinti gatvėse.

Galbūt naujos politinio aktyvizmo formos gims būtent Lietuvoje. Į jus yra nukreiptas šalių su ilgesne politinio aktyvizmo tradicija žvilgsnis.

– Koks gali būti Lietuvos aktyvistų vaidmuo globalesniame kontekste?

Komunizmas buvo viena iš blogiausių jūsų patirčių. Tačiau ir vakarietiško kapitalizmo spindesys jūsų neišgelbėjo. Po 20 metų pereinamojo periodo jūs nesijaučiate gerai. Dabar yra puiki terpė visuomenės aktyvumui rastis. Ir to jūsų Vakarai pamokyti negali, nes jie patys yra aprimę, nebeturi tiek daug idėjų. Senosios Vakarų šalys jūsų laukia, kad jūs pradėtumėte diktuoti naujų socialinių judėjimų madas.

Spausdinta “Atgimime”, 2009 m. kovo mėn.

Sveikas pasauli!

Pagaliau pasiryžau sukurti savo kampelį internete. Ne tiek iš aistros “bloginimui”, saviraiškos poreikio, kiek iš būtinybės. Iki šiol mane “googlinantys” pirmu numeriu patekdavo į puslapius, kur “ekspertai” aprašo mano asmeninio gyvenimo ir įsitikinimų patologijas. Taigi pagalvojau, kad geriau “iš pirmų lūpų”, nei “per aplinkui”, jei kam netyčia kiltų klausimų, kas ta Džina Donauskaitė yra

O be to, kas žino, gal ilgainiui ir užsikabinsiu ant vadinamojo “bloginimo”

Čia sudėsiu man pačiai įdomiausius savo rašytus tekstus, darytus interviu, nuomones ir komentarus. Taip pat nuorodas į mano skaitomus tekstus, studentams rekomenduojamą paskaityti/peržiūrėti medžiagą.