Buvusi “Dienas Mediji” vyr.redaktorė Nellija Ločmele: “Nenorėjome išeiti, bet negalėjome pasilikti”

Kristaps Kalns nuotrauka

Buvusi didžiausių ir įtakingiausių Latvijos žiniasklaidos leidėjų  vyriausioji redaktorė Nellija Ločmele kartu su keliolika dienraščio „Diena” redaktorių ir žurnalistų pasitraukė po to, kai tarptautinė žiniasklaidos korporacija „Bonnier” laikraštį pardavė neaiškiam investuotojui. Profesionalų komanda kuria naują žiniasklaidos priemonę, kuri tarnaus skaitytojui. Kalbėjosi Džina Donauskaitė

– Kada jūs sužinojote, kad „Diena” bus parduodama?
– Visi sužinojome tik liepos 3-iąją, tą dieną, kai buvo sudarytas pardavimo sandoris. Išplatintas pranešimas spaudai, „Bonnier“ ir naujų savininkų atstovas susitiko su personalu „Dienoje“. Tai buvo keista diena, susitikimas buvo nukeltas kelis kartus ir žmonės laukė iki pat vėlaus vakaro, kol jie ateis.
Susitikime „Bonnier“ atstovas pabrėžė, kad sandoryje jie nebuvo aktyvioji pusė, nebuvo aktyviai siekiantys parduoti „Dieną“, bet jiems buvo pateiktas geras pasiūlymas ir jie nusprendė jį priimti.

– Jūs nieko panašaus nesitikėjote?
– Ne. Nors ekonominė padėtis Latvijoje buvo išties sunki, mes dėjome daug pastangų, kad išspręstume savo problemas. Mes labai smarkiai – net 35 procentais – susimažinome savo išlaidas ir turėjome labai stiprią motyvaciją tęsti savo darbus. Po to, kai sumažinome savo išlaidas, „Bonnier“ pasakė, kad mes padarėme didelį darbą. Visą tą laiką manėme, kad jie mus palaiko. Bet pasirodė, kad taip nėra.
– Žiniasklaidos kompanijos visame pasaulyje šiuo metu išgyvena sunkius finansinius laikus. Tad gal nieko keista, kad „Dieną” nuspręsta parduoti, o darbą būtų galima tęsti toliau?
– Žinoma, jei tu kažką turi, tu gali tai parduoti. Tai ne problema, tai tik verslas. Labiausiai šokiruojantis dalykas yra visai ne tai, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“, o būdas, kaip jie tai padarė. Tai prieštarauja esminėms mūsų laikraščio prekės ženklo vertybėms. „Bonnier“ nuo pat pradžių sakė visiems ir, manau, mes savo darbu įrodėme tai, kad sąžiningumas, skaidrumas ir atskaitingumas yra labai svarbios žiniasklaidos verslo vertybės. Mes visada didžiavomės, kad galime būti tikri, jog mūsų savininkai yra tarptautinį pripažinimą turinti medijų kompanija, kuri neturi reputacijos problemų. Tad savo kasdieniame darbe taip ir elgėmės – žinojome, kad patys esame patikimi, skaidrūs ir atskaitingi, tad galime reikalauti atskaitomybės iš kitų. Pavyzdžiui, iš Latvijos politikos, ekonomikos žaidėjų. „Diena“ buvo stiprus balsas Latvijoje, buvome už skaidrumą, atskaitingumą, sąžiningumą. Taigi tai buvo šokiruojantis dalykas, kad „Bonnier“ pardavė „Dieną“ iš esmės nežinomiems savininkams. Žinoma, jie sakė, kad pažįsta investuotojus, bet visuomenė, „Diena“ žurnalistai jų nežinojo. Ir negali būti tikri iki šiol.

– Bet jums buvo paviešinta, kad naujasis savininkas yra „Nedela S.A.”, kurio 100 proc. akcijų savininkas yra Latvijos verslininkas Aleksandras Tralmakas (Aleksandrs Tralmaks), o paskui įvardyta multimilijonierių britų Rowlandų šeima?
– Taip, pats sandoris buvo pristatytas kaip įmonės išpirkimas: prieš tai buvę „Dienos“ valdytojai išperka Latvijos žiniasklaidos kompaniją iš „Bonnier“. Bet tai tebuvo viešųjų ryšių žingsnis. Nes Aleksandras Tralmakas, kuris sakė valdąs 100 proc. „Nedela S.A.“ akcijų, pirkimui tiesiog neturėjo pinigų. O be to, jeigu pažiūrėtume, kas yra ta „Nedela S.A.“ – tai kompanija, turinti ofšorinę struktūrą. Ji yra registruota Liuksemburge ir pagal šios šalies įstatymus neprivalo atskleisti pokyčių savo akcininkų struktūroje ir valdyme. Taigi mes galime gauti duomenų tik apie tai, kas yra įmonės įkūrėjai. O įkūrėjai, pasirodė, yra dvi Panamoje registuotos kompanijos.
Taigi kas A.Tralmakui davė pinigų? Jis pats mums numesdavo prieštaringos informacijos apie tai. Pirmiausia sakė, kad mus nupirko vaikinai iš „Skype“, Estijos klestinčio naujųjų technologijų verslo, paskui, spalį, jis paskelbė, kad tai yra Rowlandų šeima iš Didžiosios Britanijos. Esą tai ji dalyvavo sandoryje nuo pat pradžių.
„Dienos“ žurnalistai, praėjus po sandorio trims dienoms, pradėjo nepriklausomą tyrimą apie tai, kas yra jų žiniasklaidos priemonės savininkai. Tikrinome kiekvieną naujojo savininko numetamą informaciją. Jis sakė: tai – estai. Duodavo tam tikrus vardus. Mes jiems skambindavome, klausdavome. Ir jie atsakydavo: ne, mes neturime nieko bendra. Tikrinome kiekvieną versiją ir nuolat išsiaiškindavome, kad tai netiesa. Galiausiai, kai buvo įvardyta Rowlandų šeima, padėtis tapo tragikomiška. A.Tralmakas telefono žinute persiuntė mums britų verslininko kontaktus, pabandėme jam paskambinti, o mobiliojo ryšio operatorė pasakė, kad tokio numerio nėra. Vėliau buvo atsisakyta susitikti su mūsų korespondente Londone – ji nuvyko į Rowlandų šeimos verslo biurą. Tai toks elgesys, tokia laikysena, kokios tu nesitiki iš atsakingų, gerbiamų, patikimų žiniasklaidos priemonių savininkų. Nes, jeigu tau priklauso žiniasklaidos kompanija, kuri yra pati didžiausia ir įtakingiausia Latvijoje, tu turi gerbti žmones, suprasti, kad „Dienos“ prekės ženklo vertė reikalauja iš tavęs atsakingai elgtis su žiniasklaidos priemonės vertybėmis. Bet taip neatsitiko.
Kiek aš žinau, ir dabar „Dienoje“ likę dirbti žmonės neturi dokumentų, įrodančių, kad „Diena“ priklauso milijonieriams Rowlandams. Galiausiai A.Tralmako mes paklausėme, kokia iš tikrųjų yra tiesa. Ir gavome atsakymą, kad tai nesvarbu. Kad turime žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis atgal.
Toks neskaidrumas yra priežastis, kodėl pradėjo sklisti įvairūs gandai apie „Dienos“ pardavimą. Ir Latvijoje niekas negali jų sustabdyti. Plepama, kad arba „Dieną“ nupirko rusai, arba vietiniai oligarchai. Taigi vienaip ar kitaip situacija iš tiesų yra labai prasta. Man labai gaila dėl būdo, kaip „Bonnier“ pardavė kompaniją, jie tam tikra prasme nužudė prekės ženklo vertę. Buvo iš esmės išklibinti visi personalo vertybių pagrindai, visi ryšiai su mūsų skaitytojais, prenumeratoriais.

– O Latvijos įstatymai neįpareigoja paviešinti žiniasklaidos savininkų?
– Ne, to Latvijos įstatymai nereikalauja. Ir tai yra bėda.

– Ar naujieji savininkai darė įtaką laikraščio turiniui?
– Mūsų organizacinė kultūra ir struktūra leido redakcinius sprendimus priimti nepriklausomai. Kol galėjome išlaikyti tokią redakcinę struktūrą, kur aš veikiau kaip sargybinis, užtikrinantis, kad redakcijos žmonės galėtų laisvai dirbti, tol jie mums įtakos negalėjo padaryti.
Buvo tik vienas atvejis, kai naujų savininkų atstovas pas mane atėjo ir bandė įdėti vieną nuomonę į laikraštį, bet aš jam pasakiau: eikite lauk, mes neturėtume pradėti tokio pokalbio apskritai.
– Iš laikraščio kartu su kitais žurnalistais ir redaktoriais pasitraukėte spalio pradžioje. Ar savininkų klausimas buvo vienintelė priežastis išeiti?
– Tai buvo svarbiausia priežastis. Mes turėjome pradėti prenumeratos kampaniją ir sakyti, kad prašytume prenumeruoti „Dieną“, mes pažadame būti atsakingi, išlaikyti aukščiausius žurnalistikos standartus. Bet kas, jeigu aš negalėsiu ištesėti pažado? Tai reputacijos klausimas. Savininkai neturėjo jokios reputacijos, nes mes jos nežinojome. Vienintelė reputacija, kurią mes turėjome, – tai redakcijos narių reputacija, ja rizikuoti negalėjome.
Visas tas savininkų melas prieštaravo mūsų vertybėms.
Taip pat mes turėjome kitą rimtą argumentą – nesutarėme su savininko atstovu, kaip turės atrodyti laikraštis, nesutarėme dėl koncepcijos. Jis mums pasiūlė dar 55 procentais sumažinti išlaidas, kai mes jau ir taip buvome metų pradžioje susimažinę 35 procentais. Kalbėjausi su A.Tralmaku. Dar prieš savininkų pasikeitimą turėjome tam tikrų planų kitiems metams ir mes suplanavome, kad „Diena“ galės dirbti pelningai. Bet jis pareiškė, kad to nepakanka, mes turėtume uždirbti daugiau. Atsakėme, kad tai neįmanoma, ekonomika smunka ir negalime būti tokie godūs.
O jis mums atsakė, kad „aš ir esu godus“. Aš nesiderėjau dėl to, kad galėtume dirbti nuostolingai. Aišku, kad mes turime dirbti pelningai. Bet tai turi vykti tvariu būdu. Jis, beje, pasakė, kad nėra suinteresuotas laikraščiu.

– Ir tai yra jo žodžiai?
– Jis pasakė, kad tokį laikraštį, koks yra dabar, leisti labai brangu, kur kas daugiau pinigų gali uždirbti su linksminančiu, pramoginio turinio laikraščiu. Pavyzdžiui, jis turėjo idėją, kad mums reikėtų laikraščio nebeleisti šeštadieniais. Jis siūlė išsaugoti tik šeštadienio priedą.
Aš nebandžiau net skaičiuoti 55 proc. nukirpimo. To padaryti neįmanoma.Taip, mes galėjome dar apsikarpyti, bet tikrai ne 55 procentais. Daugiausia, ką galėjome vis dar išlaikydami bent jau laikraščio vertės branduolį padaryti, buvo dar trečdalio išlaidų nukirpimas. Bet aš jaučiau, kad tai nėra tikslas: naujieji savininkai nemanė, kad šis laikraštis yra vertybė.
Mes pasiūlėme surasti dar vieną investuotoją, kuris būtų skaidrus ir būtų suinteresuotas tomis žurnalistikos vertybėmis, kuriomis tiki visas personalas. Iš pradžių A.Tralmakas leido mums tai daryti. Tad ieškojome ir – jį radome. Tačiau A.Tralmakas atsisakė laikraštį parduoti. Mes supratome, kad dėl savininkų reikalų niekas nesusitvarkė, reputacijos problemos išliko, turėjome rimtų nesutarimų, koks turi būti tolesnis redakcijos darbas, kaip turi atrodyti laikraštis, kokie turi būti finansiniai ištekliai, skirti laikraščiui, be to, jis nenorėjo mūsų parduoti žmonėms, kad mes galėtume tęsti darbą taip, kaip mes manėme, kad reikėtų. Taigi supratome, kad „Dienoje“ paprasčiausiai negalime pasilikti.
– Kaip naujieji savininkai reagavo į jūsų sprendimą išeiti?
– Nebuvo beveik jokios rimtos, adekvačios, reakcijos. Manyčiau, kad A.Tralmakas padarė dar vieną viešųjų ryšių klaidą. Kai nunešėme pareiškimus, jis liepė mums skubiai pasišalinti iš redakcijos, neleido net pasikalbėti su žmonėmis. Susitikimą su darbuotojais surengėme kavinėje, už redakcijos ribų. Tai tikrai atrodė kaip revoliucija, nes lauke, kai išėjome, mūsų laukė televizijos kameros. Nuo tada jis stengėsi aiškinti, kad, viena vertus, nieko neįvyko, kita vertus, nesvarbu, kad tie žmonės išėjo, „Diena“ ir toliau yra leidžiama. Jie paskui bandė rasti „Dienai“ naują redaktorių, bet nesėkmingai iki pat dabar.
– Laikraštį palikote per ekonominę krizę, neturėdami kur eiti. Ar nebaisu buvo priimti tokį sprendimą?
– Žinoma, kad tai liūdna padėtis. Ir manau, kad niekas nėra laimėtojas. Išskyrus tuos žmones, kuriems nepatinka „Diena“, kuriems geriau, kad nebūtų stiprios gerų žurnalistų komandos.
– Pavyzdžiui, kam tai naudinga?
– Aš manau, kad politikai yra labai laimingi. Jeigu nėra stiprios žurnalistų komandos, kuri kritiškai žiūri į tavo reikalus, jautiesi laisvesnis. Tai akivaizdu ir labai liūdna. Tai nebuvo atvejis, kad mes norėjome išeiti. Manau, kad padėtis buvo tokia, kad turėjome savęs klausti: ar galime pasilikti? Kai supratome, kad tie dalykai, kurie mums buvo svarbūs ir turėjo profesinę bei asmeninę prasmę, pasikeitus savininkams nebeturi reikšmės, tai tiesiog nebegali pasilikti. Dabar ne sovietų laikai, kai negali palikti šalies, komunistų partijos ar panašiai. Ne. Dabar esame laisvi. O laisvė – tai ir atsakomybė už savo sprendimus.
– Bet jūs nesitraukiate iš žurnalistikos apskritai? Kokie jūsų planai?
– Turime labai daug vilčių, kad būsime sėkmingi įkurdami kitą žiniasklaidos priemonę. Kai išėjome, kad palaikytume ryšį su savo skaitytojais, sukūrėme interneto svetainę www.citadiena.lt (iš latvių kalbos išvertus tai reiškia „Kita diena“). Pradėjome publikuoti unikalią autorinę medžiagą, kurią ir taip būtume publikavę „Dienoje“. Mes tai darome veltui, niekas negauna jokio užmokesčio, tai – savanoriškas darbas.
Džiugu, kad daugybė žmonių susisiekė su mumis, siūlė savo pagalbą. Tai iš tikrųjų buvo didelis dalykas, tai išprovokavo pozityvų atsaką. Taigi mes turime planų sukurti naują žiniasklaidos priemonę. Mes manome, kad apie ją jau galėsime pranešti šį mėnesį, tai yra gruodį, o naują žiniasklaidos priemonę įkurti sausį arba kitų metų pradžioje. Ją įsivaizduojame kaip tinklalapio ir spaudos mišinį. Tikimės, kad rasime teisingus investuotojus.
– Ar lengva surasti rėmėjų naujai žiniasklaidos priemonei, žiniasklaidos įmonės visame pasaulyje patiria didelių nuostolių ir bankrotų?
– Taip, tai sudėtingas laikas kiekvienam. Latvijos padėtis yra ypač sunki, tad kai tu susisieki su tarptautiniais fondais ir siūlai kažką, tai jie atsako: „Kur? Latvijoje? Oi ne, ne ne.“ Ne todėl, kad mano, jog siūlomas projektas negeras. Bet todėl, kad netiki, jog Latvijos ekonomika bus sutvarkyta. Taigi tai viena bėda.
Antra problema – tai medijų industrija kaip tokia. Nes kompanijos turi „juodai baltą“ įsivaizdavimą apie naująsias technologijas ir spaudą. Jie įsivaizduoja, kad spauda kaip tokia yra neperspektyvi. Jie norėtų investuoti į naujas tinklalapių iniciatyvas. Bet aš manau, kad įmanoma rasti investuotojų, kurie ne tik kartoja šūkius apie interneto pergalę, bet ir bando suprasti padėtį. Mūsų padėtis yra labai sunki, nes matome, kad tradicinis verslo modelis finansuojant kokybinę žiniasklaidą nebėra tvarus. Taigi turime rasti naują modelį ir tai padaryti reikia labai greitai. Nes šis sunkmetis gilina ir aštrina situaciją.
Žinoma, jei tu gyveni interneto pasaulyje, visada gali sakyti, kad kiekvienas gali būti žurnalistas, kad žmonės gali keistis informacija ir naudotis socialiniais tinklais. Bet tai yra tas pats, kas sakyti, kad tu gali būti gydytojas arba chirurgas pats sau. Redakcinio darbo vertė yra gebėjimas atrinkti informaciją, ją vertinti, tikrinti ir sutaupyti laiko skaitytojui. Tai yra kažkas, kas atskiria žiniasklaidą nuo „Twitter“ vartotojo, kuris dalijasi savo įžvalgomis, emocijomis. Jis liudija kažką. O liudijimas yra iš esmės kitoks nei žurnalistinis darbas. Reikia nepainioti saviraiškos laisvės su žurnalistika kaip profesija. Aš iš tiesų manau, kad tam, jog išsaugotume žurnalistiką, turime sustiprinti esmines žurnalistikos vertybes, kurios yra faktų tikrinimas, analizė, tyrimai. Tai yra dalykai, kurių niekas kitas negali padaryti.
Tačiau tikiuosi, kad socialiai atsakingas verslas supranta, jog mūsų demokratijos padėtis yra labai sudėtinga. Ekonominė krizė sudavė smūgį visai valstybės esmei. Tai buvo valstybės bankrotas. Mes iš naujo turime sukurti valstybę. Žmonės netiki dabartiniu elitu, todėl turime būti jiems patikimas informacijos šaltinis. Jei gauni informaciją, kuria pasitiki, bet ji yra šališka arba klaidinga, tu nebematai aiškiai pasaulio. Latvijai reikia turėti patikimą informacijos šaltinį, kad žmonės galėtų priimti argumentuotus sprendimus. Moderni visuomenė labai smarkiai priklauso nuo žiniasklaidos, tad žiniasklaida turi būti sąžininga. Kitu atveju žiniasklaida neturi jokios reikšmės. Tai labai svarbu, nes padeda veikti visuomenei.

Spausdinta “Atgimime”, 2009 m. gruodžio 4-10 d. Nr. 43 (1057)

Geriausi laikraščio redaktoriai – skaitytojai

The Guardian nuotrauka

– Susitikime su Lietuvos žurnalistais, surengtame korupcijos tyrimų organizacijos „Transparency International” Lietuvos skyriaus, jūs sakėte, kad redakcijos santykiai su auditorija yra esminis dalykas, apibūdinantis gerą laikraštį. Taip pat sakėte, kad tai, jog laikraštyje yra skiltis, skirta skaitytojų laiškams, visai nerodo laikraščio skaidrumo ir atskaitingumo skaitytojams. Kas čia bloga?

 – Aišku, čia nėra nieko bloga. Paviešinti skaitytojų įnašą į laikraščio turinį yra esminis dalykas. Tačiau kartu manau, kad to nepakanka. Jei laikraščio redakcija įžeidė skaitytoją arba savo aprašytos istorijos herojų, tai publikuoti nepatenkintojo laišką savo interneto svetainėje ar specialioje skiltyje laikraštyje yra per maža. Tai nėra skaidrumo požymis ir visiškai neliudija apie laikraščio atskaitomybę auditorijai. Tai būtų tas pats, jei sergantis žmogus kreiptųsi į gydytoją, išdėstytų jam savo problemą, o gydytojas atsakytų, kad nieko negali padaryti.
Laikraštis turi leisti save pamokyti.

Į mane dažnai kreipiasi mano laikraščio straipsniuose aprašyti žmonės. Dažnai jie skundžiasi, kad straipsnyje buvo neadekvačiai reprezentuoti. Tada aš imuosi žurnalisto darbo, kuriuo skundžiamasi, tyrimo. Paaiškėjus, kad straipsnis besiskundžiančiojo atžvilgiu tikrai neteisingas, kaip skaitytojų redaktorius turiu galią įvesti informacijos balansą.

Galiu pristatyti besiskundžiančiojo mintis atskirame straipsnyje, pataisyti įspūdį, kurį sukėlė neteisingai, neadekvačiai laikraštyje atskleista žmogaus istorija. Tai darydamas laikraštis pripažįsta, kad jis iš tikrųjų kažką įskaudino ir nori pasitaisyti. Taigi tai nėra tas pats, kas publikuoti žmogaus atsakymą į straipsnį. Laikraštis turi imtis konkrečių žingsnių ieškodamas būdų pagelbėti įskaudintam žmogui, siekti atitaisyti žalą, padaryti viską teisingai, veikti pagal aukščiausius žurnalistikos standartus.

– Ir tas žmogus, kuris redakcijoje ieško šių būdų, esate jūs, naujienų ombudsmenas, arba skaitytojų redaktorius?

– Taip. Ombudsmenas – tai skėtinis terminas, apibūdinantis žmones, kurie dirba tokį darbą kaip aš. Dažniausiai mus vadina skaitytojų redaktoriais arba skaitytojų advokatais. Amerikoje yra paplitęs kitas terminas – viešieji redaktoriai.

– Lietuvoje, kai skaitytojai yra nepatenkinti laikraščio straipsniu, paprastai jie kreipiasi tiesiai į laikraščio redaktorių. Kuo skaitytojų redaktoriaus laikysena kitokia?

– Taip, tradiciškai žmonės kreipiasi tiesiai į redaktorius. Skaitytojų redaktoriaus pozicija „The Observer“ savaitraštyje atsirado prieš aštuonerius metus ir per tiek laiko skaitytojai jau įprato kreiptis į mane. Be abejo, skaitytojų redaktorius turi būti matomas, žmonės jį turi pažinoti ir pasitikėti. Mano užduotis nėra redaguoti skaitytojų laiškų skiltį. Tai daro laikraščio redaktorius.

Mano darbas yra tiesiogiai susijęs su žurnalistikos mechanika. Šis darbas prasideda po publikacijos pasirodymo, kai gaunamas skaitytojo skundas. Kitaip tariant, aš esu reaktyvus. Kai mano laikraštis publikuoja staipsnį, dėl kurio skaitytojas pasiskundžia, tada aš einu patikrinti, kaip žurnalistas rinko informaciją ir rengė straipsnį, ar jis padarė viską, kad istoriją atskleistų profesionaliai.

Būna, kad kartais laikraščio redaktorius ar žurnalistas ateina pas mane ir klausia, ką aš manau apie dar nepublikuotą straipsnį, sakinį, žodį, nuotrauką, prašo patarimo, kaip jiems derėtų pasielgti. Tačiau aš atsisakau vertinti straipsnį, kol jis dar nėra publikuotas, nes tai mane padarytų asmeniu, įsitraukusiu į laikraščio rengimą. Tai nėra mano darbas – nuspręsti, koks laikraštis turi pasirodyti. Mano darbas yra padedant skaitytojams nuspręsti, ar tai, ką laikraštis padarė, buvo sąžininga.

Sakykime, jūs parašėte straipsnį, ateinate pas mane. Aš perskaitau ir pažeriu patarimų: turėtumėte įtraukti šitą faktą, išmesti aną informaciją, turėtumėte pakalbinti dar vieną žmogų, o ano cituoti neverta. Žurnalistas paklauso, istorija publikuojama. Ir po jos – savo paties nuostabai – aš gaunu skaitytojų nusiskundimų. Tad kaip aš tada galiu tirti nusiskundimus, jei buvau įsitraukęs į straipsnio kūrimą nuo pat pradžių? Tai iš karto padarytų mane žurnalisto, redakcijos gynėju. Tuo tarpu man reikia išlaikyti atstumą: rūpintis skaitytojais ir kartu savo redakcijos žurnalistiniu profesionalumu.

– Tad jūs esate iš esmės kritiškas laikraščio, kuriame dirbate, atžvilgiu. Koks jūsų, kaip skaitytojų redaktoriaus, santykis su laikraščio redaktoriumi?

– Sakyčiau, kad santykis yra gana patogus, tikrai ne antagonistinis. Laikraščio redaktorius žino, kad kartais būsiu kritiškas jo darbo atžvilgiu, bet taip pat, tikiuosi, žino, kad kritikuoju padėdamas tobulėti. Neseniai turėjome sudėtingą situaciją. Šiais metais publikavome kontroversišką istoriją apie vadinamąsias klimato stovyklas – žmones, įsikuriančius netoli oro uostų, gamyklų, kad parodytų nepritarimą veiksmams, skatinantiems klimato kaitą.Straipsnyje buvo rašoma, kad yra pagrindo tikėti, jog dalis judėjimo prieš klimato kaitą dalyvių buvo infiltruota į teroristų organizacijas ir tose klimato stovyklose planuojami teroristiniai veiksmai.

– Bet kaip patikrinti tokio pobūdžio informaciją?

– Būtent kaip ją patikrinti? Greičiausiai ši informacija nebuvo patikrinta, tačiau pati istorija – paviešinta. Ar klimato stovyklos buvo kaip nors susijusios su šešėline organizacija, su žmonėmis, kurie naudoja teroristinius metodus, šimtų žmonių žudymus, kad išplatintų savo pranešimą? Ši istorija sukėlė neregėtą atgarsį, niekam nebuvo aišku, ar iš tiesų žmonės, sėdintys palapinėse, gali suorganizuoti teroristinę ataką. Dauguma skaitytojų buvo įžeisti, gavau daug laiškų.

Ėmiausi šio atvejo tyrimo, apklausiau reporterį ir sužinojau, kad šią informaciją laikraščiui suteikė tik vienas šaltinis iš slaptojo policijos padalinio, stebinčio teroristinius veiksmus. Bandžiau susitikti su tuo žmogumi, tačiau niekas iš to padalinio su manimi nekalbėjo. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad mes turime viešai atskleisti, kas metė šį kaltinimą. Mat jis įžeidė daugumą klimato kaitos aktyvistų ir padarė didelę žalą judėjimui prieš klimato kaitą. Nuėjau pas redaktorių, išdėsčiau savo argumentus. Jis sutiko: taip, mes klydome, nes pradėjome skelbti istoriją neįsitikinę.

Negana to, jis sutiko, kad ši informacija varžo pačią redakciją ir ją reikėtų kuo greičiau pašalinti iš interneto svetainės. Aš sakiau, kad mes turime būti kritiški savo pačių atžvilgiu. Parengiau komentarą, aiškinantį, kodėl mes nusprendėme istoriją išimti ir kaip atsitiko, kad paskelbėme tokią neaiškią, netikslią ir iki galo nepatikrintą žurnalistinę informaciją. Taigi mes stengiamės būti visiškai sąžiningi ir atviri su savo skaitytojais.

Šis žingsnis leido išlaikyti daug skaitytojų, kurie identifikuoja mano laikraštį su aplinkosauginiais dalykais, kaip leidinį, susirūpinusį aplinkosauga. Iš tiesų tai atsiskleidė kaip konstruktyvus būdas kritikuoti žurnalistiką, bet tuo pačiu metu išlaikyti savo skaitytojus.

– Skaitytojai tampa išsigelbėjimu nuosmukio metu, krentant pardavimams?

– Skaitytojai bet kuriam laikraščiui visada buvo gyvybės šaltinis. Mes turime dirbti vis sunkiau ir atsakingiau, kad išlaikytume skaitytojus. Anksčiau buvo galima nepriimti jų už gryną pinigą, nes jie neturėjo kito pasirinkimo. Tam, kad gautų informaciją, jie būdavo priversti pirkti laikraštį. Paskui atsirado televizija, radijas, kurie atėmė dalį skaitytojų. Dabar – internetas, padarantis laikraščius nemokamus ir laisvai prieinamus. Taigi laikraščio ir skaitytojų santykis iš esmės pasikeitė. Dabar skaitytojai yra kur kas galingesni, nei buvo anksčiau. Taigi reikia jiems geriau tarnauti. Jei nori, kad tavo žurnalistiką skaitytų, turi paisyti jų interesų.

Negalėčiau sakyti, kad laikraščio pelnas yra didesnis dėl to, kad laikraštis turi ombudsmeną. Net nemanau, kad įmanoma tarp šių dviejų dalykų rasti koreliaciją. Manau, kad ombudsmeno institucija padeda sekti skaitytojų nuotaikas, skaitytojų stebėjimas yra nuolatinis. JAV ir Britanijoje laikraščių tiražai mažėja labai smarkiai, tačiau kai kurie iš jų laikosi neblogai. Esu laimingas sakydamas, kad „The Observer“ laikosi gana neblogai. Taip pat kaip ir mūsų seseriškas leidinys „The Guardian“.

Nepasakyčiau, kad puiku, bet mūsų rodikliai nekrenta taip smarkiai kaip konkurentų. Tikrai negaliu teigti, kad taip yra dėl to, kad mes turime ombudsmeną, bet galiu tvirtinti, kad ombudsmeno laikysena padeda atrasti raktą prie skaitytojų, išlaikyti lojalumą. Jei tavimi pasitiki, tave perka. Turime rodyti, kad mums rūpi žurnalistikos kokybė ir tikslumas, turime būti matomi, kviesti skaitytojus, kad jie taptų mūsų aprašomų istorijų dalimi. Štai kodėl tiek daug kalbama apie piliečių žurnalistiką. Kita vertus, kaip profesionalas, ombudsmenas taip pat turi būti atsargus, jis negali atverti vartų bet kam. Tačiau šiuo metu vyksta intensyvus dialogas tarp naujienų vartotojų ir naujienų gamintojų, net galima sakyti, kad nyksta riba tarp šių dviejų grupių.

– Būtent čia gali slypėti pavojus: stiprių finansinių interesų grupių, viešųjų ryšių specialistų, politikų spaudimas ombudsmenams, kad jie darytų įtaką laikraščių turiniui.

– Paprastai man rašo labai lojalūs laikraščio skaitytojai – žmonės, kurie mato, kad laikraštis grimzta žemyn.Tai – įvairaus amžiaus žmonės, ne tik pensininkai, kaip kartais įprasta manyti. Jie nori, kad žurnalistikos standartai pagerėtų, jie nenori atsivertę laikraštį skaityti netikslią informaciją. Tačiau taip – dažnai didelių korporacijų viešųjų ryšių specialistai, politikai spaudžia ombudsmenus.

Tai mes matome. Reaguoju ir į jų skundus, visada atsakingai tiriu, ar laikraštis iš tikrųjų buvo neteisus, o gal viešųjų ryšių specialistas tiesiog nori perpiešti paveikslą savo naudai. Kalbant apie politikus, tai jie Britanijoje turi daug storesnes odas. Jie turi 200 metų patirtį su galinga stipria spauda, žiūrinčia į jų darbus, kritikuojančia juos. Ir jie žino, kad dažnai skundimasis laikraščiu duoda priešingus rezultatus. Nes laikraštis tikrai klaus savęs, kodėl šis žmogus skundžiasi, ir nagrinės toliau tam tikrą istoriją. Tačiau yra buvę atvejų, kai politikus pacituojame netiksliai. Mes prisiimame atsakomybę, taisome savo klaidas.

– Klausant jūsų pasakojimo, man atrodo, kad būtų sunku arba net neįmanoma padaryti, kad skaitytojų redaktoriaus institucija atsirastų ir Lietuvoje. Čia, jei pernelyg skrupulingai taisysi savo klaidas, dalies skaitytojų turbūt būsi suvokiamas kaip nevykėlis, nesugebantis dirbti savo darbo. Be to, Lietuvoje neturime stiprių žurnalistų savireguliacijos institucijų – jų sprendimai niekam neįdomūs, o kartais ir labai kontroversiški. Atrodo, kad mažai kam rūpi skaitytojų reakcija.

– Tai gali atrodyti neįmanoma. Tai atrodė neįmanoma ir Britanijoje. Drąsi, solidi spauda neatsiranda per trumpą laiką. Taip buvo Britanijoje, taip yra ir Lietuvoje. Posovietiniame pasaulyje visa sistema labai greitai pasikeitė ir reikia pripažinti, kad jūs padarėte daug svarbių žingsnių. Kuo daugiau jūs sugebėsite išlavinti savo skaitytoją būti kritiškam to, ką jis skaito, atžvilgiu, tuo daugiau yra vilties, kad sukursite stiprią, brandžią ir drąsią žiniasklaidos priemonę. Taip tikrai atsitiks.

Kodėl žmonės nuvertė komunizmą? Todėl, kad jiems pasidarė bloga ir jie pavargo nuo propagandos. Kai kurios jūsų žiniasklaidos įmonės ir toliau bando daryti tą patį ir daro iš to pinigus, jie bando numalšinti informaciją, kuri gali kenkti jų verslui. Jie nedaro laikraščių, jie rengia propagandinius lankstinukus. Išlavinti, kritiški skaitytojai ilgainiui pradės tai atmesti. Ombudsmeno institucija neįmanoma tik tose šalyse, kuriose spauda yra tiesiogiai kontroliuojama valdžios.

Publikuota “Atgimime”, 2009 m. spalio 16-22d. Nr. 36 (1050)

Prof. George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. Džina Donauskaitė

– Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai?

– Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

Septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje užsimezgė pilietinių, moterų teisių judėjimai, aštuntajame dešimtmetyje – gėjų teisių judėjimai, protestai prieš Vietnamo karą. Buvo rengiama daug protesto kampanijų.

Kad klestėtų visuomenės judėjimai, yra svarbūs ir jų dalyviai. Turi būti grupės energingų, entuziastingų žmonių, kurie nori permainų. Tai gali būti akademikai intelektualai, taip pat vadinamieji „antiakademikai“, grass–roots (liet. bendruomenių) aktyvistai. Pastarieji akademikus dažnai suvokia kaip problemos, su kuria reikia kovoti, dalį. Jie sako, kad akademikai tiesiog sėdi ir kalbasi, bet iš esmės nededa realių pastangų, kad ką nors pakeistų. Tik nedaugelis geba suderinti akademinį darbą su socialiniu aktyvumu.

Pavyzdžiui, žurnalo „Socialinių judėjimų studijos“ (angl. Social movement studies), kurio vienas redaktorių buvau ir aš, sumanymas buvo sukurti bendrą akademikų ir grass roots aktyvistų erdvę, per kurią į judėjimus galėtų aktyviau įsitraukti akademikai, o aktyvistai galėtų konstruoti savo judėjimų tęstinumą per protestų teorijos ir istorijos pažinimą.

Tai ne visai pavyko. Žurnalas tapo tik akademiniu, kuriame sociologai, kultūros studijų tyrėjai, politikos mokslų tyrėjai kalbėjosi tarpusavyje. Taigi yra sudėtinga suburti akademikus ir visuomenės aktyvistus į vieną pasaulį, vieną erdvę, kuri būtų anapus to paprastojo aktyvizmo formų – eitynių, protestų, barikadų statymo. Tačiau tai viena iš svarbiausių užduočių įprasminant ir įveiksminant visuomeninius judėjimus, kad jie galėtų daryti didesnę įtaką.

– Kodėl subkultūras priskiriate prie politinių visuomeninių judėjimų?

– Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad subkultūros atsirado iš gatvių. Gatvės suvokiamos kaip romantiška, fetišistinė erdvė, kurioje buriasi jaunos kartos žmonės ir per savo medijas formuoja naują žvilgsnį į pasaulį. Viena vertus, jie išsiskiria savo mėgstamos muzikos, aprangos stiliumi, kita vertus, tas jų naujas žvilgsnis yra iš esmės politinis.

– Ar žmonės Britanijoje nori būti pilietiškai aktyvūs, ar jaunoji karta yra politiškai angažuota?

– Į šį klausimą atsakau stebėdamas savo studentus. Daugelis jų yra 18–21 metų. Universitete jiems siūlau kursus apie politinę kultūros veikimo sampratą. Žinoma, galbūt aš gaunu nepakankamai reprezentatyvius atsakymus į šį klausimą, nes mano studentai domisi politika. Jauni žmonės dažnai kritikuojami, viena vertus, dėl to, kad nėra gana angažuoti, kad yra hedonistiški, jiems rūpi tik įžymybės ir televizijos žvaigždžių kultūra. Kita vertus, jaunimas kritikuojamas ir dėl to, kad yra antisocialus, linkęs užsisklęsti įvairiose subkultūrose.

Aš pats nebūčiau linkęs palaikyti šio tradicinio nostalgiško naratyvo, kad „štai mūsų laikais buvo kitaip, buvo geriau“. Mes, vyresnioji karta, naudodami tokį nostalgišką naratyvą jaunų žmonių kritikai, jų niekaip neužkrėsime socialinio, pilietinio, arba, vadinkime, politinio aktyvumo idėja. Man rūpi jiems siūlyti įžūlias idėjas, kurios iš tiesų galėtų juos įkvėpti.

Daug jaunų žmonių Didžiojoje Britanijoje nenori būti aktyvūs, nes jie daug girdėjo apie socialinį aktyvizmą, kuris vyko kelis dešimtmečius iki jų gimimo. Labai daug jaunų moterų Didžiojoje Britanijoje sako: „Aš nesu feministė, bet…“ Jos vis tiek pozicionuoja ir suvokia save moterų judėjimo, kuris vyko septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, kontekste. „Aš nesu feministė, bet“ reiškia, kad toms jaunoms moterims, kurios taip sako, yra sunku tvirtinti, jog jos turi aiškias politines sąsajas su feminizmu, nes į tai yra nepatikliai žiūrima iš visuomenės daugumos pozicijų, į tai nepatikliai žiūri vyrai ir kitos jaunos moterys.

Feminisčių problemos nebėra daugelio jaunų moterų kasdienio diskurso dalykas. Tačiau pažiūrėkime, ką pasako tas „bet“. Tas „bet“ reiškia, kad aš žinau, kas yra feminizmas, ką gero jis man davė, tačiau negaliu juo žavėtis ir pasakoti apie tai savo draugams. Galima rasti labai daug argumentų – pavyzdžiui, vaikinai to nemėgsta ir panašiai.

Tačiau tai – dar ne galutinė stotelė, čia tradiciją sukaupusio feministinio pilietinio judėjimo prasmė nesibaigia. Tos jaunos moterys baigs universitetus, paskui – penkeri metai darbovietėje, dešimt metų santuokinio gyvenimo, kol galiausiai jos pagalvos: „Žinote ką, iš tikrųjų aš esu feministė. Ir visą laiką ja buvau. Ir tuose tekstuose, kuriuos aš skaičiau universitete, iš tikrųjų buvo svarstomi svarbūs dalykai, jie yra teisingi.“

Aš tikiu ir tokiu pilietinių judėjimų tradicijų tęstinumu, jų idėjų gyvybingumu bei atnaujinimu.

– Kaip pasikeitė politinis aktyvumas Didžiojoje Britanijoje tuo laikotarpiu, kurį jūs tyrinėjate?

– Galime trumpai apžvelgti. Septintasis dešimtmetis – didelis politinio aktyvumo sprogimas. Apie 95 proc. visų Didžiosios Britanijos žmonių tiesiog gyveno kasdiene buitimi. Visuomenėje buvo tik apie 5 proc. vadinamųjų aktyvistų, hipių, „frykų“ (angl. freaks – keistuoliai). Tačiau ši maža dalis žmonių per septintąjį dešimtmetį turėjo didžiulę įtaką visuomenės pokyčiams. Daug reikalavimų buvo patenkinta ir pokyčių teisiniame reglamentavime pasiekta būtent šios kartos aktyvistų. Tai buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje.

Devintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko svarbios politinės permainos. Į valdžią atėjo radikali dešiniųjų vyriausybė. Valdant Margaret Thatcher (Margaret Tečer) buvo ketinama pakeisti tradicinio britiško gyvenimo suvokimą ir realijas. Ir ši vyriausybė tai padarė – ji pakeitė politinį peizažą. Margaret Thatcher buvo svarbi radikali asmenybė, padariusi didelę įtaką Didžiajai Britanijai. Tuo metu telkėsi daug opozicijos, visuomenė tapo poliarizuota.

Jei pažiūrėtume į policinės jėgos vartojimą Didžiojoje Britanijoje tuo metu, pamatytume, kad tai buvo labai politizuotas ir pavojingas momentas šalies istorijoje. Buvo matyti didelis klasinis antagonizmas, alternatyvių kultūrų ir policinės jėgos antagonizmas. Naujoji vyriausybė save priešino su profsąjungomis ir dirbančiąja klase, priešino su hipiais, “frykais” ir kitais aktyvistais. Policija buvo naudojama, kad pakeistų tų aktyvistų nuomonę, kad nutildytų juos, priverstų pasiduoti. Bet tai niekaip negalėjo įvykti. Profesinės sąjungos dar niekada nebuvo tokios stiprios kaip tuo metu, o alternatyvi visuomenė taip pat dar niekada nebuvo tokia antagonistinė kaip Margaret Thather valdymo laikais.

Tai Britanijoje buvo destabilizuojantis ir gluminantis periodas, kuris sukėlė masinį visuomenės antagonizmą.

Aš maniau, kad dešimtajame dešimtmetyje nieko ypatinga nebevyko. Tačiau svarbu tai, kad atsirado naujos jaunų žmonių grupės, kurios protestavo prieš tuomet Didžiojoje Britanijoje statytą greitkelį. Buvo organizuojamos protesto stovyklos – žmonės gyveno po atviru dangumi, miškuose mėnesį, pusę metų, metus taip įprasmindami savo nepritarimą. Ir ilgainiui tų grupių atsirado vis daugiau – plito “pasidaryk pats” idėjos, antiautomobilinė kultūra.

Toks aktyvistų organizavimosi būdas įkvėpė “žaliąją” politiką. Šie jauni žmonės turėjo labai mažai sąsajų su ankstesnių kartų aktyvistais. Per keletą metų jų judėjimas išsiplėtė, įsiliejo į pasaulio antiglobalistinius ir antikapitalistinius judėjimus.

Kalbant apie subkultūras, per pastaruosius 20 metų vyko subkultūrų postmodernėjimas, todėl šiandien nebėra taip lengva identifikuoti politines pozicijas per subkultūrų tapatumą. Ir vyko ne tik subkultūrų postmodernėjimas. Kartais sunku identifikuoti politines pozicijas net politinėse partijose.

– Galbūt vadinamieji grass roots visuomeniniai judėjimai gali padėti išgryninti politines pozicijas?

– Bent jau Didžiojoje Britanijoje darosi vis sunkiau identifikuoti politines pozicijas. Kartu su politikos modernėjimu ateina postideologinis periodas, vis dažniau linkstama į konsensusą. Sakyčiau, kad tai vyksta dėl liberalios demokratijos įsitvirtinimo valstybėje ir visuomenėje.

Liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Aš iš esmės nepalaikau liberalios demokratijos dvasios. Nes visuomenei, mums, reikia tų ramybės drumstėjų, reikia aktyvistų, žmonių, kurie mus speistų į kampą, o kartais net gana radikaliai. Tik taip įmanoma stimuliuoti demokratiją ir ją atnaujinti.

Įtvirtinta liberali demokratijos forma ilgainiui tampa ribota ir ribojanti. Ją reikia stumti ne tik, kad atnaujintum, bet ir kad išplėstum. Tai ir yra aktyvistų darbas.

– Kaip tie visuomeniniai judėjimai, kartais – net labai radikalūs, gali padaryti įtaką tam, kas vyksta valdžios sluoksniuose, kaip jie gali sukelti permainas?

– Tos priemonės paveikti politinius, visuomeninius pokyčius gali susidaryti iš labai mažų dalykų, tačiau kai kurios yra ypač svarbios.

Svarbus yra pilietinio judėjimo vidinės organizacijos lygis. Tai dažniausiai būna nuobodi politinio aktyvizmo dalis. Tai – dalyvauti susitikimuose, konstruoti strategiją, kalbėtis apie planus. Kai kurie žmonės tiesiog nenori to daryti, jie nori išeiti į demonstracijas, burtis į protesto stovyklas, veikti ką nors kur kas aktyvesnio, o ne planuoti. Tačiau organizacinis momentas yra labai svarbus. Jei neturi organizacijos, jei neturi bendraminčių tinklų ar bent menkiausios struktūros, tai veikti ir padaryti efektą visuotiniams pokyčiams yra gana sunku.

Aišku, neatsiejama politinio aktyvizmo dalis yra medijų naudojimas savo tikslams pasiekti. Jei pilietiniai aktyvistai negali patekti į vyraujančią, tradicinę, žiniasklaidą, jie paprastai kuria savo –alternatyviąją žiniasklaidą.

Aš domėjausi „Indymedijos“, t.y. alternatyvių pilietinių judėjimų žiniasklaidos, atsiradimu per pastarąjį dešimtmetį. Tai dalis alternatyvios medijų tradicijos, kurios šaknys – septintojo dešimtmečio pogrindinė spauda ir piratinio radijo atsiradimas. Tai – ilgi metai nepasitenkinimo vyraujančia žiniasklaida tradicija. Politiniai aktyvistai paprastai mano: kadangi vyraujanti žiniasklaida nenori mūsų įsileisti, kadangi ji nerašo mūsų istorijų, kadangi ji iškreipia mūsų pasakojimus ir teikia pirmenybę valdžios atstovų balsams, o ne mums, mes turime kurti savo žiniasklaidą.

Kalbant apie efektą, kurį galima padaryti per tokią alternatyvią spaudą, aišku, pirmiausia ji veikia kaip idėjinių bendraminčių telkimo, susižinojimo, žinių, įgūdžių perdavimo priemonė. Bet, pavyzdžiui, man teko matyti vieną pogrindinį Britanijos septintojo dešimtmečio žurnalą, kuris turėjo nuolatinį skyrelį „Nesąmoningiausias savaitės suėmimas“ (angl. Crap arrest of the week). Iš pirmo žvilgsnio tie suėmimai atrodė niekuo neišsiskiriantys, o skyrelio politinės užmačios atrodė „nerimtos“, trivialios, humoristinės. Tačiau dešimt metų kiekvieną savaitę būdavo tą skiltį kuo užpildyti. Ir po kiek laiko, nori nenori, imi galvoti: „Dieve, iš tikrųjų – kažkas iš esmės yra blogai mūsų baudžiamojoje sistemoje.“ Netgi per tokias smulkmenas galima keisti politinę sistemą.

Žinoma, dabar galime kalbėti apie internetą kaip telkimo priemonę – prieš dvidešimt metų dar negalėjome to padaryti. Interneto stiprybė yra ta, kad jis yra atviras ir prieinamas, jame galima pateikti aukštos kokybės medžiagą. Tačiau blogai yra tai, kad internetas nėra viešoji medija. Tai nėra laikraštis ar skrajutė, kurią galima būtų platinti gatvėse.

Galbūt naujos politinio aktyvizmo formos gims būtent Lietuvoje. Į jus yra nukreiptas šalių su ilgesne politinio aktyvizmo tradicija žvilgsnis.

– Koks gali būti Lietuvos aktyvistų vaidmuo globalesniame kontekste?

Komunizmas buvo viena iš blogiausių jūsų patirčių. Tačiau ir vakarietiško kapitalizmo spindesys jūsų neišgelbėjo. Po 20 metų pereinamojo periodo jūs nesijaučiate gerai. Dabar yra puiki terpė visuomenės aktyvumui rastis. Ir to jūsų Vakarai pamokyti negali, nes jie patys yra aprimę, nebeturi tiek daug idėjų. Senosios Vakarų šalys jūsų laukia, kad jūs pradėtumėte diktuoti naujų socialinių judėjimų madas.

Spausdinta “Atgimime”, 2009 m. kovo mėn.