Propagandos technikos multfilme „Šaudykla”/„Тир“/ „Shooting range“; rež. V.Tarasovas

Nikitos Chruščiovo ir Leonido Brežnevo valdymo metai Sovietų Sąjungos kultūros ir švietimo darbuotojams buvo atlaidesni, nei Josifo Stalino. Nors ir negausiai, bet vis dėlto vyko kultūrinių mainų – SSRS net ir oficialiais kanalais pasiekdavo knygos iš JAV ir kitų kapitalistinių šalių, mokslininkai, kultūros darbuotojai vykdavo stažuočių į užsienio universitetus, kultūros bei meno įstaigas, menininkai – į koncertinius turus. Nors tokie mainai neretai pridengdavo žvalgybinius ir kontržvalgybinius veiksmus, jie vis dėlto atnešė ir pozityvių permainų: Jeilas Ričmondas, buvęs JAV diplomatas Sovietų Sąjungoje, savo memuaruose teigia, kad būtent kultūriniai mainai ilgainiui lėmė SSRS griūtį bei Šaltojo karo pabaigą[i]. Iš L. Brežnevo, kuris pats pergyveno J.Stalino didįjį 1938-ųjų valymą, tokių pačių represijų laukiama nebebuvo – menininkai jautėsi kiek laisviau naudoti anksčiau kompromituotas meninės išraiškos formas, pavyzdžiui, džiazo muziką. Vis dėlto parsivežtos idėjos privalėjo būti įvilktos į propagandinį rūbą ir parodytos kaip socialistinės visaliaudinės valstybės menininkų laimėjimai. Jei ne – pernelyg išsišokančios kultūrinės opozicijos laukė vidinis egzilis, psichiatrijos ligoninės, žlugusi karjera ar kitos „švelniosios“ represijos priemonės.

JAV XX a. šeštajame dešimtmetyje ėmus formuotis rašytojų prozininkų bei poetų srovei, kritikavusiai kapitalistinę santvarką iš vidaus, SSRS pusė ilgai nedelsė ir vertė tokias knygas į rusų ir kitas komunistinio bloko šalių kalbas. Pavyzdžiui, J. D. Salindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, pasakojančioje apie jaunojo Houldeno Kolfildo maištą prieš nusistovėjusias visuomenines normas, SSRS tapo bestseleriu. Viena vertus, tokie kūriniai įkvėpdavo „tyliąją opoziciją“ (ieškojusią labiau sofistikuotų išraiškos formų po numalšinto 1968 m. Prahos pavasario), kita vertus, jais buvo galima dangstytis demonstruojant savo lojalumą esamai santvarkai: galima buvo besti į išverstuosius kontrkultūrinius romanus pirštu ir sakyti stebinčiai auditorijai: „Žiūrėkite! Matote? Net patys amerikiečiai yra nepatenkinti savo kapitalistine valstybe, jie kenčia!“.  Taip JAV menininkų kapitalistinės santvarkos kritika pasitarnavo SSRS propagandiniam aparatui, siekusiam įtikinti komunistinių šalių bloko gyventojus jų politinės santvarkos pranašumu. Svarbus darbas propagandistui: palaikyti daugiau mažiau pastovų lojalumą esamai santvarkai.

Sunku pasakyti, ar 1979 m. pasirodžiusio propagandinio filmo „Šaudykla“ (angl. „Shooting range“, rus. „Tир“; multfilme naudojamos abi kalbos) kūrybinė komanda – rež. Vladimiras Tarasovas, kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas (beje, abu susiję su Lietuva, Vilniumi – čia mokėsi, kūrė, gyveno), scenarijaus autorius Viktoras Slavkinas – patys nuoširdžiai tikėjo šios politinės santvarkos pranašumu ar tik „atidirbo“ už galimybę patiems nekliudomai domėtis svečių šalių kultūriniais judėjimais. Vis dėlto būtent šių menininkų tarpkultūrinės patirtys leido jiems sukurti profesionalų, stiprų propagandinį filmą, vertingą ir menine, ir didaktine prasmėmis.

I dalis

http://www.youtube.com/watch?v=upHdYC6qWJo

„Šaudyklos“ režisierius V.Tarasovas buvo J.D.Salindžerio kultinio romano „Rugiuose prie bedugnės“ gerbėjas (kaip teigiama DVD pavidalu išleistos filmų rinktinės „Animuota sovietinė propaganda“ sudarytojų, filmo pagrindinis herojus – jaunas ieškantis savo vietos gyvenime vyras – būtent ir yra romano pagrindinio veikėjo Houldeno Kolfildo prototipas), taip pat – amerikietiškų komiksų stilistikos praktikuotojas, kartu su V.Ganelinu – improvizacinio džiazo atlikėjas, V.Ganelino dėka per įvairius festivalius plitusio Baltijos šalyse, perkusionistas. Scenarijaus autoriaus V. Slavkino kūryba irgi atspindi laikmečio dvigubų standartų dvasią: multfilmo istorijoje naudojamas šeimos, ciniško kapitalisto apgyvendintos šaudykloje, motyvas pirmiausia atsirado 1966 m. jo parašytoje absurdo pjesėje „Netinkamas butas“ (rus. „Плохая квартира“). Tik tuomet pjesė, kurios žanrą įkvėpė absurdo literatūros ir teatro pradininkai – Samuelis Beketas, Daniilas Charmsas – buvo skirta kritikuoti ne dehumanizuojantį amerikietišką kapitalizmą, o sovietinę realybę – pjesėje šeima į šaudyklą patenka dėl gyvenamojo ploto krizės, kuomet tariama gerovės sistema nesugeba vykdyti savo įsipareigojimo aprūpinti žmones tinkamais gyventi butais[ii]. Ši V. Slavkino pjesė buvo spausdinta, vaidinta lėlių teatre, tačiau dramos teatro sceną pasiekė tik praėjus gerokai laiko po SSRS žlugimo, 1997-aisiais.

Metai, kuomet pasirodė V. Tarasovo režisuota „Šaudykla“ Šaltojo karo fronte buvo įtempti – tarp L. Brežnevo ir Džimio Karterio, tuomečio JAV prezidento, įvyko keletas diplomatinių incidentų. 1979-aisiais Sovietų Sąjunga įsitraukė į karą Afganistane, kur priešininkus rėmė JAV. Be to, pasaulio žiniasklaidoje skambėjo vadinamoji Šaltojo karo Romeo ir Džiuljetos istorija – Maskvos didžiojo teatro baleto žvaigždė Aleksandras Ganelinas turo Niujorke metu paspruko ir pasiprašė JAV politinio prieglobsčio; atsikeršydama SSRS pusė atskyrė A. Ganeliną nuo jo žmonos, taip pat tuo metu JAV gastroliavusios baleto šokėjos Liudmilos Vlasovos. Prigrasinusi susidorojimu su Rusijoje gyvenusia jos šeima, KGB privertė baleto šokėją „savo noru“ atsisakyti galimybės pasilikti kartu su vyru JAV ir parskraidino atgal į Maskvą. Elitinio Maskvos didžiojo teatro žvaigždė A. Ganelinas, kurio vardas, pasiekimai, nuopelnai naudoti SSRS prestižo kėlimui Vakaruose, buvo didžiulė SSRS propagandinio karo priešininkų fronte, nesėkmė.[iii]

Nors oficialioji SSRS žiniasklaida stengėsi nedaugžodžiauti apie šią istoriją, žinias iš Vakarų aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo galima gauti ir kitais būdais – per radiją, transliavusį iš demokratinių šalių, per „samizdatus“, leistus opozicinio judėjimo pačioje Rusijoje. Bėgančių iš SSRS menininkų, mokslininkų, kitų kultūros darbuotojų būta daugiau – ir garsesnių SSRS, ir mažiau garsių; o žinios apie pabėgusius bičiulius įkvėpdavo likusiuosius irgi svarstyti apie pasitraukimą. Augantis išsilavinusių Sovietų Sąjungos piliečių – kultūros, švietimo darbuotojų, menininkų noras laisvėti neramino sovietinį „isteblišmentą“. Būtent tokiame kontekste atsirado multfilmas „Šaudykla“ – propagandiniam aparatui reikėjo imtis atgrasančių, priverčiančių suabejoti „amerikietiška svajone“ ar apskritai demokratinių šalių privalumais žinučių tikslinei auditorijai siuntimu.

Kas gi yra šio filmo tikslinė auditorija? Tai, ko gero, išsilavinęs, intelektualus, subtilaus meninio skonio žiūrovas; kultūros, švietimo sferos darbuotojas, akademikas, galbūt net jau lankęsis šalyse už geležinės uždangos. Būtent tokiems žmonėms galėjo būti atpažįstami simboliai, susiję su mokslu, kultūra įvykiais, pvz., Duke Ellington koncerto afiša, roko grupės „Reddy Teddy“ grafitas ant sienos, fizikos Nobelio premijos laureato Marconi pavardė, „The Beatles“ afiša, „Warner bross“ kino studijos pastatas ir pan. – tokių prekės ženklų bei simbolių prigrūstos visos filmo iliustracijos (prekės ženklai čia atlieka ne komercinę, kaip juos naudojo JAV viešųjų ryšių strategas Edward L. Bernays, o vadinamosios „socialinės kritikos“, kuri šio filmo kontekste tarnauja politinei propagandai, funkciją). Atpažįstamų populiarių kapitalistinio vartojimo simbolių čia taip pat esama – veiksmas vyksta Manhetene, įžymiajame „Times“ skvere, galima pastebėti tokių populiarių prekės ženklų kaip „Coca Colla“, „Ford“ ar „Wrigley‘s Spearmint“, tačiau jų kur kas mažiau nei susijusių su kultūriniais judėjimais ir įvykiais. Be tikslinei auditorijai žinomų simbolių, reikėtų paminėti dar ir tai, jog pats filmas pasižymi meniniu subtilumu ir jautrumu propagandinę žinutę konstruojančioms detalėms – spalviniam intensyvumui, dailininko rakursams, dėmesiu iliustruojančioms smulkmenoms (grafitams, šešėliams, atspindžiams veidrodžiuose, prekių ženklams ir kt.). Kad visa tai įvertintų, auditorija turi turėti išlavintą skonį. Be to, pasirinkta propagandinė kortų sumaišymo (angl. card stacking, dar į liet. k. verčiama faktų parinkimo[iv]) technika yra sudėtinga ir sunkiau nei kitos sąmoningai propagandoje daromos loginio argumentavimo klaidos atpažįstama net išsilavinusiai auditorijai. Kortų sumaišymo technika naudojama, kad atvejį būtų galima padaryti labiausiai palankų savo pusei ir labiausiai nepalankų priešininko pusei – selektyviai atrenkami faktai ir argumentai; siekiama, jog auditorija tik iš pateiktųjų faktų pasidarytų išvadas. Norėdama aptikti tokią propagandinę techniką, pati auditorija turėtų gebėti suprasti, kokios informacijos ir argumentų pasakojamoje istorijoje trūksta, o tam reikia būti itin gerai susipažinusiems su politine ir visuomenine problematika, JAV ir SSRS santvarkų ir socialiniais skirtumais. Tačiau šalyje, kur buvo ribojama informacijos sklaida, net ir labiausiai išsilavinę žmonės laisvo priėjimo prie patikimos informacijos neturėjo, o ir nebūtinai taip giliai domėjosi.

Pirmosiomis filmo sekundėmis rodomas dešine kelio puse važiuojančio automobilio ratlankis, kuriame atsispindi į priešingą – kairę pusę – skubančios dvi didžiulės automobilių kolonos žiūrovui sufleruoja: iš ten, kur važiuoja analizuojamo filmo herojus, visi masiškai bėga į priešingą pusę. Ten, matyt, yra negerai, o vairuotojo sprendimas važiuoti dešine kelio puse – jei dar ir neįmanoma suprasti, kad blogas – tai žiūrovui turėtų atrodyti bent jau įtartinas. Juolab, kad ir dešiniosios kelio pusės eismas nėra toks intensyvus kaip priešingoje pusėje. Šitaip padedami pamatai pabėgimo iš SSRS galimybės tikslinės auditorijos akyse kompromitavimui. Ir tai filme bus daroma ne tiesmukai ir ne tiesiogiai, o tarsi stebint „iš šalies“ – priverčiant žiūrovą suabejoti pabėgimo racionalumu ir nauda, atakuojant svarbiausią priešininko atributą – laisvę. Pasak Antono Vuimos, šiuolaikinio Rusijos viešųjų ryšių technologo, profesionalus propagandistas ir neturėtų koneveikti savo priešininko: geriau, kad neigiama nuomonė apie priešininką susiformuotų pačios tikslinės auditorijos galvose, kaip jų savarankiškų samprotavimų pasekmė[v]. Taigi pačioje pranešimo pradžioje tampa aišku, kad bus pasitelkta viena iš loginio samprotavimo klaidų, sąmoningai naudojamų konstruojant propagandinius pranešimus –  „vagono prikabinimo“ (angl. band wagon) technika. Žiūrovą siekiama įtikinti, kad protingi žmonės iš Vakarų bėga, o tik neišmanėliai ir suklaidintieji tuose Vakaruose tikisi ką nors geriau, nei SSRS surasti – todėl žiūrovui reikėtų suprasti, jog geriausia jam būtų daryti taip, kaip daro „visi normalūs žmonės“.

Filmo herojaus mašina stabteli prie sankryžos. Prie posūkio į dešinę užrašyta: „One way“. Suprask: jeigu ten važiuosi – kelio atgal nebėra. Klasikinė pasakos situacija: kurį kelią kryžkelėje pasirinkti? Nekliudomo laisvo pasirinkimo, žinoma, tikrovėje SSRS gyventojai, neturėjo (tai tik viena detalė kaip šiame filme iškraipoma SSRS tikrovė), vis dėlto šio filmo tikslinės auditorijos galimybė susidurti su pasirinkimu pabėgti iš SSRS yra didesnė nei fabrikų ar kolūkių darbuotojų, vadinamosios masinės auditorijos. Propagandisto tikslas yra užgesinti pabėgimo idėją tikslinės auditorijos galvose dar nespėjus jai įsikeroti. Tačiau tam reikia argumentų. Todėl analizuojamo propagandinio filmo pagrindinis veikėjas renkasi pražūtį ir šitaip pasirinkdamas atskleidžia smalsiam žiūrovui, kokie gi tie argumentai nesižavėti valstybėmis už geležinės uždangos. Kortos pradedamos maišyti.

Pasukus į dešinę ir patekus į kapitalistinę aplinką (Times skverą), mūsų herojų ištinka bėda – sugenda jo automobilis. Visi nuvažiuoja savo keliais – tik jis vienas lieka stovėti. Taigi tai moralas Nr.1: kapitalistinėje valstybėje žmonės susvetimėję. Jei tau bėda – liksi vienas su savo problemomis. Čia gerovės ir paramos sistemos neveikia, žmonės vienas kitam nepadeda, nes žiauri konkurencinė aplinka lemia, jog visi ir tenori vienas nuo kito nudirti kailį.

Pabandęs automobilį užvesti, dar pastūmėjęs, mėlyno džinso kostiumėlį ir sportbačius-inkariukus dėvintis vaikinas, kurio rusvus plaukus dengia raudona beretė ilgu snapu, nusprendžia palikti mašiną šalikelėje ir eiti ieškoti darbo. Surūkęs „Camel“ cigaretę, vaikinas su mašina kareiviškai atsisveikina – kaip su atitarnavusiu savo laiką bendražygiu. ir, išsitraukęs krepšį, laikrodį su gegute – jauno žmogaus likimo ir gyvenimo laiko simboliu – užsideda lentelę „Job wanted“/ „Ищу работу“ bei patraukia Niujorko gatvėmis, per rajoną, kuriame įsikūrusios tokios kultūrinės įstaigos kaip kino filmų kompanija „Warner Bross“. Gegutė iš laikrodžio pakukuoja į kelionę besiruošiančiam vaikinui, žiūri į jį švelniai, didelėmis akimis, besišypsančiu žvilgsniu: tarsi sveikindama – su nerimu, bet džiaugsmingai‚ naują žmogaus gyvenimo etapą. Tokiu būdu multfilmo žiūrovas supažindinamas su tikslinei auditorijai atpažįstama paprasto žmogaus paprasta situacija (galima galvoti: „šitas vargšas žmogus dabar atsidūręs tokioje pačioje padėtyje, kokioje atsidurčiau aš, jei pabėgčiau iš SSRS – būčiau vienas ir nieko neturėčiau). Su tokiu personažu galima identifikuotis (juolab, kad jis yra iš kultiniu tapusio romano „Rugiuose prie bedugnės“) ir solidarizuotis. Taip filme padedami pamatai dar vienos propagandinės technikos naudojimui, angl. „plain folks“ arba „common man“ (lietuviškai dar versta tautos vardu[vi]), kurios principas yra parodyti, jog filme kalbama iš sveiko proto, normalaus, paprasto žmogaus pozicijų.

Herojaus kelionė yra ilga. Išėjusį ryte, betįstantį ant kelio asfalto vaikino šešėlį žiūrovas išvysta tik sutemus, vėlai vakare. Vaikinas, iš pradžių skelbęs, kad ieško darbo (tai nurodo į t.t. darbo pasirinkimo galimybę, darbo atitikimą pagal asmens gebėjimus, norus, susitarimą ir pan), po kiek laiko paskelbia: „Sutinku dirbti bet kokį darbą“. Taigi filme sufleruojama dar viena išvada Nr. 2: „laisvė“ šioje šalyje tėra apgaulingas burtažodis, niekas čia žmogaus, atvykėlio, išskėstomis rankomis nelaukia, nevertina, kapitalistinėje šalyje klesti bedarbystė.

Filmo herojus jau atrodo benuleidžiąs rankas, bet kaip tik pasigirsta šauksmas: „hi!/эй!“. Išvystame storą išsišiepusį vyrą, dėvintį medžiotojo kelnes ir skrybėlę su plunksna, dalykišką švarką ir žiaumojantį cigarą – tai kapitalistas, kuris turi šaudyklos verslą. Naujasis personažas vadina vaikiną ištiestos dešinės rankos pirštu. Dailininko kamera sufokusuojama į kapitalisto pirštą – šis yra išdidinamas ir išcentruojamas visai taip pat kaip garsiajame James Montgomery Flago 1917  m. pieštame Dėdės Semo „I want YOU for U.S. Army“ plakate[vii]. Dėdės Semo personažas, simbolizuojantis JAV Vyriausybę, propagandiniuose pranešimuose naudotas Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose dažniausiai rektutuojant kareivius į JAV armiją. Nors išorinis kapitalisto ir Dėdės Semo personažų panašumas yra menkas, aliuzija į jį akivaizdi: kapitalisto personažu įkūnijama kapitalistinė valstybė, kuri filme priešpastatoma komunistinės valstybės (esą) socialinei gerovei. Kviečiančiojo akys primerktos, žvilgsnis klastingas, keliantis įtarumą – žiūrovas jau gali suprasti, kad tas kapitalistas rezga kažką pikta; iš pradžių įtarus yra ir pagrindinis filmo personažas. Jis stumte įstumiamas į šaudyklą. Čia ant sienos iškabinti taikiniai – įvairios vaikų žaislų figūrėlės, gyvūnai, multifilmų, pasakų personažai, buda. Pamatęs ginklus, vaikinas suima ranka už burnos ir susigūžia. Tačiau jau netrukus viskas virsta smagiu žaidimu. Pradžioje kapitalistas tik prašo vaikino pataisyti pašautus taikinius ir už tai iš karto jam sumoka, kaskart pridėdamas po papildomą monetą. Vaikinas patenkintas, entuziastingai dirba naująjį darbą: o kodėl gi ne, jam pasisekė – lengvas uždarbis, lengvi pinigai. Lengvatikis vaikinas greičiausiai galvoja, kad išsipildė „amerikietiška svajonė“, kurios turinys – jei dirbsi – tai ir uždirbsi, visko įmanoma pasiekti per didelį darbą. Tačiau betaisant dar vieną pašautą figūrėlę, pro jo galvą pralekia pirma kulka. Atsisukęs pažiūrėti jis išvysta į jį nusitaikiusį kapitalistą su pačiu didžiausiu ginklu iš viso turimo arsenalo.

Filmo pagrindinis herojus tampa taikiniu – multfilmo dailininkas meistriškai sumažina vaikino figūrą iki eilinio taikinio figūrėlių. Propagandisto priešas – kapitalistas – čia simbolizuojantis visą amerikietiško kapitalizmo sistemą, parodomas kaip aukščiausia nežmogiškumo ir agresijos viršūnė: jis šaudo ne tik į geriečius pasakų personažus (tai dar būtų galima suprasti sakant, kad jie yra tik negyvi ant sienos kabantys piešinukai, nors ir tai atrodo įtartinai), bet ir į gyvą taikinį. Ir ne bet ką – o žmogų! Kapitalistinėms valstybėms būdingos darbininkų eksploatacijos sulyginimas su šaudymų į žmogų – gyvą taikinį – dar viena propagandinė strategija (labai dažnai naudota Antrojo pasaulinio karo metu). Tai – priešo demonizavimas (angl. demonizing the enemy), siekiant parodyti, jog „tas, kitoje barikadų pusėje“ yra nežmogiškas, niekinantis gyvybę, niekinantis socialines vertybes ir visa tai, kas yra geriausia ir gražiausia.

Po šaudymo tirados vaikinas parkrenta ant grindų, tačiau jį ragina jo laikrodis-gegutė: ji garsiai kukuoja tarsi įspėdama: „bėk kuo greičiau iš čia, tau čia pavojinga“. Išsigandęs vaikinas nuo taikinių sienos bėga link besišypsančio kapitalisto, skaičiuojančio jam žalius dolerius. Vaikinas išsigandęs – kapitalistas vos jo nenušovė! Jis atkelia stalviršį, griebia savo daiktus ir ryžtingai išeina. Tačiau tik žengęs pro duris stabteli. Prieš jo akis – armija bedarbių, tokių pačių kaip jis žmonių. Suprask: ir eik kad nori! Tai – bedarbystės paradoksas. Taigi moralas Nr. 3: kapitalizmas neturi nieko bendro su pasirinkimo laisve, jo pagrindinis atributas yra masinė bedarbystė, todėl žmogus esi priklausomas nuo savo darbdavio kapitalisto – nori tu to ar ne. Jis tau duoda pinigų išsimaitinimui, todėl turi paklusti bet kokioms jo sąlygoms ir sutikti net su savęs traktavimu kaip su taikiniu, kaip su preke, kaip ne su žmogumi. Kaip sakė Karlas Marksas, „darbas gamina ne tik prekes, jis gamina save patį ir darbininką kaip prekę“[viii]. Kapitalistas palydi mūsų herojų atgal į šaudyklos kambarį ir ant įėjimo užrašo „Only here! Shooting range with a human being to shoot at!”/ Только у нас тир с живую мишенью!“ – „Double entrance fee!”/ За вход двойная плата!“ (liet. vert. „Tik pas mus šaudykloje taikinys – žmogus. Dviguba kaina už įėjimą!). Šitaip filmo herojus pats tampa preke. Taikiniu ant sienos tampa ir jo brangusis laikrodis-likimas-gegutė.

Netrukus į siužetą įpinama meilės istorija – likimas-gegutė suveda vyrą su tos pačios šaudyklos darbuotoja, jauna mergina, kiekvieną vėlų vakarą iš pakampių šluojančią tuščias šovinių tūteles. Storasis kapitalistas, tai pastebėjęs sveikina naują jaunų žmonių sąjungą. Bet žiūrovui leidžiama suprasti, kad reikia neapsigauti – jis tik manipuliuoja žmonių emocijomis ir iš tų emocijų daro pinigus. Viena vertus, atrodytų, kad sveikindamas jaunąją šeimą jis yra geradarys suteikiantis darbą ir būstą jaunųjų gyvenimo pradžiai, kita vertus, jis yra cinikas, kuriam terūpi kapitalizuoti jaunimo asmeninio gyvenimo intymiausias ir gražiausias akimirkas. Ir iš tiesų – kapitalistas netrunka pasipelnyti iš jaunos proletarų šeimos džiaugsmo – nuo šiol šaudykloje galima šaudyti ne į vieną, o net į du gyvus taikinius. Žinoma – už dar didesnę kainą. Taigi propagandinė žinutė Nr.5: Kapitalizmas „žmogišku veidu“ neįmanomas, tai – tik apsimetinėjimas. Žmonės kapitalistams rūpi ne kaip tikslas, o kaip priemonė.

II dalis:

http://www.youtube.com/watch?v=0gaiumZ1llY&feature=related

Netrukus paaiškėja, kad jaunoji herojaus žmona laukiasi. Nieko neįtardamas kapitalistas  ciniškai juokaudamas ant moters skruosto piešia taikinį. Jaunas vyras neištveria – pasipiktinęs apipila besityčiojantį kapitalistą geltonais dažais. Pastarasis įtūžta: sušaudo savo darbuotojo brangų talismaną — laikrodį su gegute, arba, kitaip tariant, galutinai nužudo savo darbuotojo likimą. Filme kapitalisto įsiutimas ilgai nesitęsia – jis pastebi moters nėštumą ir atslūgsta, nes užuodžia dar daugiau pinigų. Kapitalistas skuba ant įėjimo lentelės užrašyti, kad tik šioje šaudykloje taikiniu taps vaikas, o įėjimas dabar jau bus keturgubai brangesnis. Bet dabar pagrindinis herojus nusprendžia nebesitaikstyti. Pasiėmęs likusius daiktus, apkabinęs jaunąją žmoną per petį, filmo pagrindinis veikėjas plačiai atveria šaudyklos duris ir išeina į nežinią. Žiūrovas taip ir lieka nesužinojęs, kas nutinka su pagrindinio herojaus šeima, kai ji neapsikentusi palieka juos išnaudojusį kapitalistą. Visgi galima tai nujausti: prie parpuolusio ant žemės kapitalisto  šaudyklos durų pasirodo kita tokia pat jauna šeima, ieškanti darbo. Tad greičiausiai ir jaunojo į Niujorką atbėgusio vaikino likimas ateityje susiklostys ne ką geriau, juolab, kad kaip sužinojome pačioje filmo pradžioje – „kelio atgal jam nebėra“. Taigi paskutinė svarbi propagandinė žinutė – kapitalizmo sistema pastatyta ant darbuotojų išnaudojimo ir kad ji veiktų, būtinai turi palaikyti tarpusavyje konkuruojančių bedarbių armiją. Tokioje sistemoje žmogiškumui vietos nėra.

Nors argumentai apie bedarbystę, gerovės sistemos nebuvimą laisvosios rinkos šalyse, kapitalizmo ydas tiek grožinėje literatūroje, tiek akademikų bendruomenėje yra naudojami iki šiol ir net statistiškai pagrindžiami, visgi tikrovėje SSRS situacija nebuvo pranašesnė. Sovietų Sąjungos valstybinio kapitalizmo ir socialinės problemos filme nutylimos (pavyzdžiui, klestėjęs kyšininkavimas, nepotizmas, lėšų grobstymas, darbuotojų išnaudojimas tokiomis propagandinėmis akcijomis  kaip penkmečio planai, stachanoviečių judėjimas prievarta keliant žmonių produktyvumą). SSRS tikrovė buvo ta, kad net valstybinių įmonių profesinių sąjungų vadų retorika buvo panaši į užkietėjusio kapitalisto[ix], ką jau bekalbėti apie socialistinį susivokimą, solidarumą ir darbininkų interesų artikuliaciją. Tačiau šiame filme kortos profesionaliai sumaišomos ir ribos perbraižomos taip, kad net idėja apie į SSRS plūstančius vakariečius neatrodo tokia absurdiška

---

[i] RICHMOND, Y. Cultural exchange and the Cold War: raising the iron curtain. The Pennsylvania State University, 2003. p. 8

[ii] РАПОПОРТ, А. Виктор Славкин: абсурд с социалистическим лицом. //    ЛЕХАИМ.  АВГУСТ 2006 АВ 5766 – 8 (172). URL: <http://www.lechaim.ru/ARHIV/172/slavkin.htm> [2011 02 15].

[iii] RADETSKY, P. The Soviet Image: a hundred years of photographs from inside the TASS Archives. Chronicle books, San Francisco, 2007. p. 188.

[iv] MALIUKEVIČIUS, N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. p. 84.

[v] VUIMA, A. Juodieji viešieji ryšiai. Vert. Kazys Jonušas. RDI grupė, 2009. p. 12.

[vi] MALIUKEVIČIUS, N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. p. 84.

[vii] FLAGG, J. M., I Want YOU for U.S. Army. // Library of Congress Prints and Photographs Division Washington, D.C. 20540 USA. URL: <http://loc.gov/pictures/resource/cph.3a10889/>, [2011 04 01].

[viii] MAŽEIKIS G. Propaganda. Metodinė priemonė. Šiaulių universitetas, 2006. Prieiga per internetą:  <http://www.ka lbam.lt/lietuviu/wp-content/uploads/2010/03/Propaganda.pdf>, [2011 02 15] cit. MARKSAS, K., p. 96.

[ix] CURTIS, A. Lada‘s theme. // Interaktyvus BBC žurnalisto tinklaraštis, 2010 spalio 28 d., <http://www.bbc.co.uk/blogs/adamcurtis/201 0/10/ladas_theme_we_live_in.html>, [2011 01 15].