Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas.

Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

Jums smagiai leidžiant laiką kavinėje, vienas iš jų galbūt net sėdi už jūsų nugaros, palinkęs prie savo nešiojamojo kompiuterio ir sriubčioja latte.

Taip, tikrai – norėdami išvengti būti susekti, tiriantieji žurnalistai dažnai naudojasi viešai prieinamu interneto ryšiu, kad pasimestų kitų prisijungiančiųjų prie tinklo sraute, o norintieji sužlugdyti tyrimą negalėtų to taip lengvai padaryti.

Nors laikai pakito, visgi, Švedijos SVT televizijos tiriamosios žurnalistikos televizijos laidos „Misija tirti“ (šved. Uppdrag granskning) redaktoriaus Nilso Hansono teigimu, esminės žurnalistinio tyrimo strategijos liko tokios pat kaip įsibrovimo į Watergate’ą bylą išnagrinėjusių „The Washington Post” žurnalistų Bobo Woodward’o ir Paulo Bernstein’o laikais.

Skirtumas tas, kad šiomis dienomis informaciją tenka rinkti kompleksiškoje informacinėje erdvėje, kurioje vyksta vietinės reikšmės informaciniai karai, metamos didelės viešųjų ryšių pajėgos sukompromituoti tiriančiųjų žurnalistų reputaciją.

Be to, žurnalistų šaltiniai turi patarėjų, mokančių, kaip jiems (ne)bendrauti su žurnalistais, yra saistomi įvairių konfidencialumo bei kitokių įsipareigojimų, o augant darbo santykių prekariatizacijai, yra ypač pažeidžiami.

Kaip gimsta idėjos žurnalistiniam tyrimui?

Dažnai mums atrodo, jog tiriamoji žurnalistika būtinai susijusi su korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, neleistinais verslo, politikų ir valstybės tarnautojų susitarimais.

Tirti korupciją yra gera idėja, visgi tikrai ne vienintelė. Geros tiriamosios žurnalistikos idėjos gali kilti ir tiriant iš pirmo žvilgsnio nedidelį žmogaus teisių pažeidimą.

Pavydžiui, į SVT televiziją kreipusis gyventojams dėl esą neteisėtai už išžaginimą nuteisto šešiolikmečio, į miestelį, kuriame tai atsitiko, nuvykę žurnalistai suvokė, kad tema – tikrai ne korumpuotas teismas.

Tema – apie vietos bendruomenę, palaikančią ir heroizuojančią žagintoją, ir engiančią nukentėjusią keturiolikmetę merginą, kurios šeima buvo priversta parduoti miestelyje turėtą nekilnojamąjį turtą ir dėl patiriamo smerkimo bei žeminimo išsikraustyti iš gimtinės.

Žurnalistams tiriant šią temą, šešiolikmetis buvo apkaltintas dar vienu išžaginimu. Interviu davusio vietos kunigo reakcija į tai šokiravo: „Vargšas berniukas….[Ilga pauzė] Na, ir mergaitė taip pat“.

Problemos, kurias verta tirti, kartais gali būti latentinės, lengvai neapčiuopiamos, neįrodomos dokumentais. Tačiau jos susijusios su socialiniais santykiais, sudarančiais didžiąją dalį mūsų gyvenimo. Saugi aplinka yra visuomenės interesas. Dėl to tokios temos vertos tyrimo.

Auditorija ir velnio advokatas

Galvojant apie idėją žurnalistiniam tyrimui, pirmiausia reikėtų mąstyti apie tai, kas aktualu auditorijai, kas jaudina šalies gyventojus labiausiai, sudaro kasdienių problemų, pažeidžia jų interesus.

Mąstant, kuo galima būtų pasitarnauti auditorijai, gimsta geriausios tiriamosios žurnalistikos idėjos. Lietuvoje, pavyzdžiui, sistemiškai netiriamos visuomenę jaudinančios darbo užmokesčio, pajamų nelygybės, emigracijos ir kitos bėdos.

Veikiau menkinamas šių problemų aktualumas, apsiribojama atskirų žmonių istorijų perteikimu, apibendrinama niekur nevedančiomis išvadomis apie asmeninę nesėkmę, likimą, Dievo valią ar net egzotiškąją karmą.

Kuomet ateina supratimas apie tai, kas svarbu auditorijai, reikia ieškoti konkrečios temos. Geriausia tai daryti patekus į sistemą, kuri atsakinga už situaciją ir kurią norima tirti. Tai gali būti, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistema.

Patekus ten, reikėtų kalbėtis su joje dirbančiais žmonėmis, jų klausti – jei tu būtumei žurnalistas, ką, tu manai, būtų aktualu sveikatos apsaugos ar kokioje sistemoje atskleisti ir paviešinti? Svarbu pasakyti, kad tai – dar ne interviu, o niekieno neįpareigojantys pokalbiai.

Paprastai sistemų tarnautojai turi nuomonę apie jų tarnybų viduje vykstančius procesus, o būdami pilietiškais, norėtų, jog negerovės būtų sprendžiamos. Viešinimas – vienas iš būdų ir labai tinkamas sustabarėjusioms, sunkiai besikeičiančioms sistemoms. Dėl to galima įtikinti ne vieną žmogų bendradarbiauti.

Tiriant korupciją, reikalinga kiek kita strategija. Žurnalistui tenka užsidėti ciniko kaukę ir galvoti – jei aš būčiau korumpuotas, kaip galėčiau išnaudoti sistemą? Paprastai bet kurioje sistemoje, kur yra korupcijos galimybė, įmanoma rasti ir tą sistemą savo naudai pasikinkiusių žmonių. Didžiausias iššūkis žurnalistams – prisikapstyti iki konkrečių schemų ir mechanizmų, kaip tai yra daroma.

Idėją ir temą berutuliojanti komanda savo gretose turėtų turėti velnio advokatą. Jo tikslas – numarinti temą, amžiams ją užrakinti paskutiniame, labiausiai pridulkėjusiame, redakcijos stalčiuje.

Kitaip tariant, vienas iš komandos žurnalistų nuolat kritikuoja tyrimą, surenkamą medžiagą, tyrimo veiksmus, o likusiai komandai tenka galvoti, kaip atremti kritiką, kaip pagerinti tyrimą taip, kad prie jo niekas neprikibtų. Kadangi į žurnalistinį tyrimą investuojama daug laiko, pinigų ir žmonių darbo, jo pamatai turi būti neišjudinami.

Apie laiką ir pinigus

Tyrimai trunka palyginti ilgai, visgi galima laiką sutrumpinti, o išlaidas sumažinti. Tam reikalinga gerai apmąstyti tyrimo strategiją. Geras planas – lygu meistriškesnis tyrimas, mažiau išlaidų, mažiau išeikvotos žurnalistų energijos.

Labai vertingas yra hipotezės metodas. Iš idėjos išgryninę temą, rašome hipotezę – prielaidą, kurią sutraukiame į vieną ar du sakinius. Hipotezės esmė – tai, ką mes norime tyrimu įrodyti. Jei medžiagos atrodo per daug ir atrodo pernelyg daug tyrimo aspektų, kampų (nes VISKAS juk YRA svarbu! – būtent taip tyrimo pradžioje atrodo), formuluojame kelias hipotezes ir iš jų pasirenkame svarbiausią.

Klaidingo pasirinkimo nebūna – būna tik blogai suformuluotos hipotezės. Tad tam reikėtų skirti daug dėmesio, konsultuotis su visa žurnalistų komanda. Suformulavus hipotezę, gerai yra pradėti konstruoti įvykių laiko juostą – kaip viskas rutuliojosi.

Laiko juostos gali turėti kelias dimensijas – įvykiai, dokumentai, konkrečių istorijos herojų veiksmai ar priimti sprendimai. Laiko juostų metodas taip pat padeda sutrumpinti žurnalistiniam tyrimui skirtą laiką.

Nemažai žurnalistinių tyrimų pretekstu tampa suinteresuotų šalių pateikta medžiaga, iš verslo ar asocijuotų struktūrų nutekinta informacija. Naudotis šia informacija naudinga, tačiau čia slypi vienas pavojus – tyrėjas gali tapti priklausomas nuo šaltinio teikiamos informacijos.

Tad reikėtų nepamiršti, kad jei tiriamąja žurnalistika užsiima komanda ar vienas žurnalistas, tai jie, o ne kas kitas, ir turi vadovauti visam procesui.

Woodward‘as ir Bernstein‘as su savo šaltiniu – Giliąja gerkle – susitikinėjo slaptai požeminių garažų aikštelėje, tačiau žurnalistų šaltinis jiems netekino informacijos ir dokumentų. Jis tiesiog patvirtindavo arba paneigdavo versijas, kurias kūrė ir tyrė patys žurnalistai.

Nepaisant to, darbą su šaltiniais, ypač su suinteresuotais žmonėmis, būtina gerai apmąstyti. Keletas patarimų:

Neskambinkite, apsilankykite nepranešę, susitikite tarsi atsitiktinai;

Rašykite laiškus paprastu paštu, o ne elektroniniu;

Lankykitės posėdžiuose, susitikimuose – ten, kur kitiems žurnalistams galbūt net neįdomu;

Rinkite šaltinius visose bent kiek susijusiose srityse (hipotezė neturėtų apriboti jūsų šaltinių rato).

Kaip rasti reikalingą šaltinį, kuris teiktų informaciją?

Pirmiausia, svarbu yra įvertinti šaltinio kompetenciją. Reikėtų pasirinkti žmones, disponuojančius jums aktualia informacija. Kitas dalykas – niekuomet negalvokite, kad „jis/ji niekuomet su manimi nekalbės“, bus piktas, neatsakinės į klausimus ir panašiai.

Darykite prielaidą, kad jie tikrai su jumis nori kalbėti. Vienas iš blogiausių pretekstų susitikimui – prašyti interviu. Tą išgirdę, šaltiniai taip ir įsivaizduoja savo pavardę straipsnių pavadinimuose ar anonsuose, tai gąsdina.

Taip pat netinka sakyti tokių dalykų, kaip kad „darau tyrimą apie korupciją jūsų įmonėje“, tinka sakyti, kad norite išsiaiškinti, kas atsitiko, – tai juk nėra melas, o būtent apie tai ir yra jūsų žurnalistinis tyrimas.

Reikėtų demonstruoti pasitikėjimą savimi, būti tiek atviram, kiek įmanoma. Derėtų apsvarstyti ir tai, kad tam, jog ką gautumėte, gali tekti ir duoti ką iš savo tyrimo. Tai – kontraversiškas patarimas, visgi kiekvienu atveju reikia įvertinti situaciją.

Ar, pavyzdžiui, tam tikros informacijos suteikimas policijai, gali padėti išjudinti jūsų tyrimą iš aklavietės?

Visuomet siekite gauti raštiškų įrodymų šaltinių teiginiams, prašykite dokumentų – net ir tų, kurie yra įslaptinti. Tame nėra nieko nepilietiška. Jei siekiate pajudinti sustabarėjusią sistemą, taktika, apeinanti reguliavimą, kartais gali būti reikalinga ir pateisinama visuomenės interesu.

Sunkūs šaltiniai

Atliekant tyrimą, tikrai atsitinka taip, kad šaltiniai nenori su jumis kalbėtis. Vienas iš būdų spręsti situaciją – susitikus su šaltiniu, jį nuraminti, pakviesti kavos ir pasakyti kažką panašaus į tai: „Gerai, jūs nenorite kalbėti, suprantu. Bet aš turiu kai ką jums papasakoti. Aš jums atskleisiu, ką žinau apie tai. Jūs man neprivalote sakyti nieko“.

Dažniausiai taip ir įvyksta pirmieji pokalbiai – šaltiniui pasidaro smalsu, ką gi žurnalistas žino. Po tokio susitikimo reikėtų parašyti padėkos laišką, atsisveikinti iki kito susitikimo – juk galbūt surinksite daugiau informacijos ir vėlgi turėsite, ką jam/jai papasakoti.

Susitikdamas su jumis šaltinis, net jei ir mano, kad esate truputį pamišęs, supranta, jog esate rimtai nusitekęs.

Kartais šaltiniai su žurnalistais nebendrauja ne todėl, kad nebūtų nusiteikę rizikuoti apskritai (o bendravimas su žurnalistais sistemos vidaus klausimais ir yra rizika – gresia darbo praradimu, konfliktais, jiems gali būti grasinama), o todėl, kad netiki žurnalisto rimtu nusiteikimu.

Susitikdami su šaltiniu ir pasakodami, ką žinote, jį tam tikra prasme prisijaukinate – ilgainiui šaltinis tikrai pagalvos, kad reikia jums būtinai kažkuo atsilyginti – duoti kokios nors informacijos už skiriamą laiką jums mainais.

Prikalbinti susitikti galima ir naudojant kitas strategijas, pavyzdžiui:

„Turiu tam tikrų dokumentų, gal galėtumei man padėti suprasti, ką jie reiškia?
„Kalbėjausi su žmonėmis, daugelis sako, kad jūs esate labai kompetentingas, daug apie tai žinote“
„Man reikia pagalbos tikrinant faktus, net jei jūs ir nenorite su manimi kalbėti, gal galėtumėte padėti“ („mūsų visų interesas yra, kad tai, ką publikuojame, būtų tikslu ir teisinga“).
„Radau tam tikrus dokumentus, rodančius, kad jums daromas poveikis“

 

Kitaip tariant, siekdami šaltinio, tiriantiesiems žurnalistams tenka įrodyti, jog jie yra patikimi ir verti rizikos. Tokiam šaltiniui taip pat verta rodyti jo suteiktos informacijos galutinę redakciją prieš publikuojant: t.y., leisti jam perskaityti jo paties citatų rankraštį. Derėtų atsižvelgti į pastabas, jei tam tikros vietos yra ypač jautrios, gali sukelti žalos.

Reikėtų pakalbėti ir apie žmones, kurie tiriami, kurių atskaitingumo reikalaujama. Lietuvoje apskritai egzistuoja atsakymo teisės problema – dažnai tiriamiesiems į kritiką neleidžiama atsikirsti.

Daugelyje žurnalistinės technikos vadovų patariama praktikams su tokiais šaltiniais kalbėtis tyrimo pabaigoje – kuomet surinkta pakankamai įrodymų.

Visgi ne visuomet tai pasiteisina. Susisiekti su tais, ant kurių pečių krenta atsakomybė reikėtų kaip galima anksčiau tyrimo metu – kad nebūtų užkirstas kelias istorijai atsirasti, kad nenutekėtų informacija, kad nebūtų prarastas laikas tiriant temą, kurioje nėra problemos. Taip pat kad paaiškinimai nebūtų gaunami per vėlai, nelikus laiko jų patikrinti ir ištirti.

Išskirtiniais atvejais, kuomet atsakingi asmenys nesutinka komentuoti, būdas juos prikalbinti – tai apsimesti, jog turite pakankamai įrodymų įrodyti jų kaltei. Žinoma, tokiais pareiškimais švaistytis netinkama, jei prielaidos šakėmis ant vandens rašytos.

Kada publikuoti?

Tiriantys žurnalistai savo hipotezę paprastai gali pagrįsti 80-90 procentų, ir dažniausiai trūksta kokio vieno dokumento ar įrodymo. Tokiu atveju viešinti istoriją labai knieti, visgi paskelbus nepilną informaciją, gresia nubraukti įdėtą laiką ir pastangas. Būsime kaltinami šmeižtu, nekokybe, gandų skleidimu, pajuokiami kaip neatskleidę nieko nauja, įžeidimais.

Kai spaudžia terminai, visuomet verta tiriamosios žurnalistikos darbams turėti porą publikavimo strategijų:

Minimalaus tyrimo publikavimas – kuomet atskleidžiama naujos informacijos, apie kurią visuomenė nežinojo, tačiau ji turi įtakos kasdieniam gyvenimui.

 
Maksimalaus tyrimo publikavimas – kuomet atskleidžiama tiek naujos informacijos, kad pakanka inicijuoti visos sistemos transformaciją bei pokyčius.

 

Šiandien, išaugus viešosios informacijos valdymo technikų, viešųjų ryšių, kompromato kampanijų įtakai viešojoje erdvėje, tiriantiesiems žurnalistams tenka veikti labai greitai ir apdairiai.

Dėl to, naudojantis ir klasikinėmis tyrimo technikomis, ir naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis, efektyviausia tyrimus atlikti komandomis ir viešinti tik tai, kas turi potencialo į visuomenės gyvenimą atpūsti šviežių vėjų.

nfStraipsnis yra sukurtas remiantis Globalios tiriamosios žurnalistikos  konferencijos medžiaga. Vizitas į minėtą konferenciją ir šis straipsnis  yra projekto „Lietuvai – globali tiriamosios žurnalistikos patirtis“ dalis. Projektas yra  finansuojamas Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo  Dvišalių Santykių Fondo.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s